TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse: Man patinka kalbėti lietuviškai

Anne E. Derse
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Anne E. Derse
Šaltinis: 15min
0
A A

„Aš kalbu lietuviškai labai mažai, bet man patinka bandyti“, – po interviu „15min“ sklandžiai ištarė kadenciją Lietuvoje baigianti JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse.

Bene visi į Lietuvą paskirti JAV ambasadoriai per savo kadenciją neblogai išmoksta lietuvių kalbą. Šią vasarą išvykdama į JAV ambasadorė su savimi pasiims naują Derse šeimos narį iš Lietuvos.

Eidama pareigas Lietuvoje, A.Derse ypač aktyviai siekė užmegzti ryšius su Lietuvos visuomene. Iš dalies tokį intensyvų bendradarbiavimą skatina tiesioginiai nurodymai iš Vašingtono. JAV užsienio politika skyrė daug dėmesio tarpvalstybiniams ryšiams įvairiais lygmenimis. „Amerikos ambasadoriai gavo nurodymus, jog diplomatija nebėra tik pokalbių tarp vyriausybių klausimas, – rašo žurnalas „The Economist“, apibendrindamas JAV užsienio politiką. – Jie privalą elgtis kaip tarpinstitucinės misijos generaliniai direktoriai ir dirbti su visais visuomenės segmentais.“

– Jūsų kadencijos metu ambasada skyrė daug dėmesio moterų teisėms. Kodėl šis klausimas svarbus?

– Moterų teisės yra esminis JAV užsienio politikos principas. Valstybės sekretorė Hillary Clinton davė nurodymus visoms JAV ambasadoms stengtis skatinti moterų teises ir jų padėties gerinimą.

Daugėja įrodymų, kad šalys, kuriose moterys visiškai įtrauktos į politinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą, kur jos nėra marginalizuotos ir išstumtos į namus, yra labiau klestinčios ir stabilesnės. Tad turime praktinį akstiną stengtis. Kita priežastis – žmogaus teisės. Moterys privalo turėti lygias teises.

Mes pernai artimai bendradarbiavome su nevyriausybinėmis organizacijomis, valdžios pareigūnais ir kitomis institucijomis, sprendžiant smurto namuose problemą. Lietuva žengė svarbų žingsnį, priėmusi smurtą artimoje aplinkoje kriminalizuojantį įstatymą.

Ateityje tikriausiai reikėtų sukurti nacionalinę pagalbos liniją, kad žmonės galėtų lengvai paskambinti ir sulaukti pagalbos. Kitas žingsnis, žinoma, būtų vaiko teisės. Smurtas prieš moteris namuose dažnai paliečia ir vaikus. Šią problemą būtina spręsti.

– Ar save laikote feministe?

– Aš vengiu vartoti šį terminą, nes jis turi labai daug reikšmių. Viena vertus, galima sakyti, kad esu labai tradicinė moteris. Beveik trisdešimt metų esu ištekėjusi už vieno vyro, mūsų šeima religinga, labai rimtai vertiname savo įžadus: mylėti ir gerbti bei remti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs. Kartu užauginome keturis vaikus.

Kita vertus, mano šeima – tėvas ir motina, kurie taip pat gana tradiciškų pažiūrų ir religingi žmonės, – mane išauklėjo taip, kad būčiau savarankiška. Man niekada nekilo jokios abejonės dėl to, kad sieksiu karjeros, dirbsiu, pati save išlaikysiu.

Tad kaip – ar aš feministė? Ar manau, kad moterys privalo turėti lygias teises? Be jokios abejonės.

– JAV taip pat atidžiai seka, kaip sprendžiami Lietuvos žydų klausimai. Ambasada viena pirmųjų pasveikino Vyriausybę, paskyrusią vienam fondui administruoti kompensacijas už žydų prarastą turtą.

– Visada sakiau, kad Lietuvos praeities ir holokausto klausimus turi išspręsti pati Lietuva. Žinoma, JAV domisi, nes esame Lietuvos partneriai. Be to, tai klausimas, susijęs su žmogaus teisėmis ir istoriniu teisingumu, kuris JAV svarbus.

Pakalbėkime apie tai, ar reikia analizuoti ir aptarti istoriją. Visą istoriją. JAV mano, kad reikia.

Per pastaruosius metus Lietuva nuveikė labai daug, kad pajudėtų spręsdama šiuos nepaprastai jautrius klausimus. Mes sveikiname Vyriausybės sprendimą.

Manau, kad dar liko nemažai neišspręstų istorinių klausimų. Per penkiasdešimt sovietų okupacijos metų turbūt nebuvo labai stengiamasi paaiškinti, kas nutiko Antrojo pasaulinio karo metais. Tad manau, kad Lietuvos visuomenei ir ypač jaunajai kartai, dar reikia daug nuveikti, kad pradėtų analizuoti istoriją, pripažinti sunkią tiesą ir įtraukti ją į dabartinės visuomenės savimonę.

– Kaip vertinate pastangas gretinti nacistinį ir sovietinį režimus? Dalis lietuvių tvirtina, kad sovietų nusikaltimai prieš lietuvių tautą taip pat prilygsta genocidui.

– Pirmiausia, žodžio genocidas vartojimas yra atskiras klausimas. Tai smarkiai konotuotas terminas – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje. Be to, tai tarptautinės teisės terminas. Taigi, šį klausimą reikėtų palikti tarptautinės teisės specialistams.

Geriau pakalbėkime apie tai, ar reikia analizuoti ir aptarti istoriją. Visą istoriją. JAV mano, kad reikia. Diskutuoti, istoriškai tyrinėti, aiškintis faktus, kurie nutiko, tarkime, sovietų okupacijos metais, – tai toli gražu nereiškia prilyginti ją holokaustui. Tiesą sakant, nė vienas lietuvis, su kuriuo dirbau holokausto klausimais, niekada nėra man sakęs, kad šie du dalykai yra tapatūs.

Nes jie skiriasi. Holokaustas buvo unikali valstybinė neapykantos ideologija, tiesiogiai siekusi sunaikinti vieną tautą. Žydų tautą. Įkliuvo ir kiti žmonės – romai, homoseksualai, politiniai kaliniai – bet ši ideologija siekė sunaikinti visą tautą. Tai unikalus ir siaubingas dalykas.

Sovietinė okupacija ir tai, kas nutiko valdant Stalinui, yra išties tragiški dalykai. Lietuvai nepasisekė ir ji patyrė abudu režimus. Bet aš nesutinku su tais, kurie tvirtina, kad sovietų nusikaltimų tyrinėjimas reiškia jų sulyginimą su holokaustu.

Be jokios abejonės, daugelis mano draugų ir kolegų Lietuvoje norėtų, kad Vakarai geriau suprastų, kas nutiko sovietų okupacijos metu. Neseniai pasirodė Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“. Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Tai fikcinis pasakojimas, bet ji rėmėsi tikromis jos šeimos narių ir kitų lietuvių papasakotomis istorijomis apie deportacijas. Manau, kad tai labai įtaigi knyga. Ji buvo išleista 29-iose šalyse, išversta į 26 kalbas ir atkreipė daugelio dėmesį į šį klausimą – ir tai labai gerai.

– Dabartinė JAV administracija taip pat ypatingą dėmesį skiria LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių žmonių) teisėms. Kodėl JAV tai yra svarbu?

– Nes ši administracija, sekretorė H.Clinton ir prezidentas Barackas Obama yra labai atsidavę žmogaus teisėms ir jie tiki, kad žmogaus teisių skatinimas šalyse, su kuriomis palaikome diplomatinius ryšius, turėtų būti viena pagrindinių mūsų užsienio politikos krypčių. Mes manome, kad LGBT žmonėms priklauso tokios pat teisės kaip ir visiems kitiems – gyventi saugiai, naudotis žmogaus teisėmis, nebūti diskriminuojamiems.

– Ar civilinė partnerystė irgi yra viena iš tokių teisių?

– Manau, kad į šį klausimą turi atsakyti pačios šalys. JAV dabar taip pat vyksta diskusijos apie tai. Tad kiekviena šalis turi apsispręsti dėl šio socialinio klausimo. Tačiau tuo, kad homoseksualų teisės yra žmogaus teisės niekam nevalia abejoti ar dėl to ginčytis.

– Ar stebėjote dabartiniame Seime svarstytus įstatymus, kuriuos daug kas laiko homofobiškais?

– Turite galvoje periodiškai pasiūlomus įstatymų projektus? Taip, mačiau, kad buvo pasiūlymas kriminalizuoti informacijos skleidimą. Jis vis dar laukia svarstymo parlamente. Taip, stebėjau ir toliau stebėsiu, kaip šie klausimą sprendžiami. Valstybės sekretorė paprašė ambasadų ir ambasadorių aktyviai kovoti su homoseksualumo kriminalizavimu. Mes dirbame su partneriais Vyriausybėje, žiniasklaidoje ir nevyriausybinėse organizacijose.

Taip pat stengiamės dėl visų žmogaus teisių. JAV tiki, kad demokratiją reikia kurti kasdien, negalima sustoti. Kalbant apie tai, verta paminėti šiemet Kovo 11-ąją vykusias laisvės eitynes. Deja, tuo metu buvau Jungtinėse Valstijose ir negalėjau dalyvauti, bet manau, kad tai puikus pasiekimas. Žmonės susirinko per Lietuvos nepriklausomybės dieną švęsti laisvės ir jūsų šalies kaip stiprios demokratinės valstybės statuso. JAV smerkia antisemitizmo, homofobijos ar ksenofobijos apraiškas visame pasaulyje ir sveikina, kai žmonės švenčia laisvę ir demokratiją.

– Teko girdėti, kad gyvendama Lietuvoje įgijote naują šeimos narį. Gal apie tai papasakotumėte?

– Mielai papasakosiu, tai graži istorija. Pirmiausia, mūsų šeima myli šunis. Auginome keturis vaikus ir daugybę metų laikėme šunis, juodą labradorą ir nedidelį mopsą. Bet jie paseno ir nudvėsė.

Nuo tada norėjau vėl įsigyti šunį, bet mano vyras sakė – jokių šuniukų. Juos reikia dresuoti, jie gyvena dvidešimt metų ir jis nebuvo pasirengęs tokiam dideliam įsipareigojimui. Taigi tariau – o jeigu rastume vyresnį šunį? Jis sutiko.

O mintį man pakišo viena gera draugė, dirbusi JAV muitinėje. Prieš daugelį metų ji man pasakojo apie programą, leidžiančią žmonėms priglausti tarnybą baigusius muitinės šunis.

Pamaniau, kad gal ir Lietuvoje yra kas nors panašaus. Susisiekėme su muitine ir paklausėme. Jie turėjo kelis šunis, kurių dresuotojai neturėjo galimybės paimti į namusi. Taigi atsirado laisvas šuo, o aš mielai sutikau jį priglausti. Tai nuostabi juoda labradorė, nepaprastai gerai išdresiruota, moka lietuviškai ir angliškai – nežinau kaip, bet moka. Jos vardas Tracey, ji atsikraustė į mūsų namus pernai pavasarį. Ji devynerius metus dirbo Klaipėdoje – šie šunys išties tarnauja valstybei – apuostydavo krovinius, ar juose nėra sprogmenų ir narkotikų. O dabar ji išėjusi į pensiją, laimingai gyvena mano rezidencijoje ir labai mėgsta kompaniją, ypač vakarėlius.

– Kaip ji priėmė naują šeimininkę?

– Ryšys atsirado akimirksniu. Kartu su muitine ir Užupio gimnazija surengėme Tracey išėjimo į pensiją ceremoniją. Dalyvavo meras A.Zuokas, o muitininkai atsivedė vaikams parodyti jaunus muitinės šunis, rodė, kaip juos dresuoja, šunys darė įvairius triukus. Tada padovanojo Tracey labai gražų antkaklį su padėka už tarnybą. Ji juo pasipuošia per visus savo vakarėlius.

Ketinu ją pasiimti su savimi į JAV, kaip nuostabų prisiminimą iš Lietuvos. Jei tik veterinarai leis ir patvirtins, kad ji ištvers ilgą kelionę ir nekentės lėktuve.

Ambasadorės dosjė

A.E.Derse JAV ambasadorės Lietuvoje pareigas eina nuo 2009 rugsėjo 28 d. Ji turi Vyriausiojo užsienio tarnybos ministro patarėjo rangą. Iki Lietuvos A.E.Derse trejus metus vadovavo JAV ambasadai Azerbaidžane.

1954 m. gimusi A.E.Derse diplomatinę karjerą pradėjo 1981 m. Iš pradžių ėjo įvairias pareigas JAV Valstybės departamente, vėliau dirbo šios šalies ambasadose Irake, Filipinuose, Singapūre bei Trinidade ir Tobage, taip pat JAV misijoje prie Europos Sąjungos.

A.E.Derse gabi kalboms. Be lietuvių, ji moka prancūzų, italų ir azerbaidžaniečių kalbas.

Ambasadorė ištekėjusi, su vyru Henriku Hendricksonu išaugino keturis vaikus.

Skaitykite interviu angliškai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min