Metinė prenumerata tik 7,99 Eur. Paskutinės akcijos dienos!
Išbandyti
2022 12 11

Jei „automatiškai“ taptumėte sutinkančiu dovanoti savo organus po mirties: reikštumėte nesutikimą?

Svarstymai įteisinti numanomo sutikimo donorystės modelį visuomenėje sukėlė itin aštrias diskusijas. Jį įteisinus visi Lietuvos gyventojai taptų numanomais organų donorais, o galutinį sprendimą priimtų artimieji), išskyrus tuos, kurie dar būdami gyvi išreikštų nesutikimą, kad jų organai po mirties būtų donuoti. Tokį modelį taiko daugelis Europos šalių, tarp kurių – ir lyderės donorystės srityje. Vis tik, prieš žengiant tokį žingsnį, jo šalininkų ir skeptikų nuomonės susikerta ne vienu klausimu – nuo laisvo žmogaus apsisprendimo, artimųjų paskutinio žodžio svorio iki organų prekybos grėsmės.
Organų donorystė
Organų donorystė / 123RF.com nuotr.

Lietuvoje žmonių, pareiškusių sutikimą, kad jų organai po mirties būtų donuoti – įsigijusių donorų korteles – per 43 tūkst. 2021 metais šalyje buvo atlikta 200 transplantacijų, o laukiančiųjų metų pabaigoje skaičiuota 443. Inksto Lietuvoje vidutiniškai recipientas laukia 1–2 metus, tačiau šis laikas gali išsitęsti ir dvigubai ar trigubai, kitų organų – dar ilgiau.

Numanomos donorystės modelis, svarstymai dėl kurio Seime numatyti pavasarį, jau įteisintas daugelyje Europos šalių, tarp jų ir pasaulyje pagal donorystės statistiką pirmaujančiose šalyse – Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje. Taip pat jis veikia Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.

15min portale klausėme skaitytojų, ar jie palaikytų numanomo modelio įteisinimą Lietuvoje?

Ekrano kopija/15min apklausos rezultatai
Ekrano kopija/15min apklausos rezultatai

Kuo jis skirtųsi nuo dabartinio?

Šiandien galutinį sprendimą dėl to – donuoti artimo žmogaus organus ar ne, priima artimieji. Pagrindiniu sprendimo argumentu neretai tampa žinojimas, kad mirusysis pritarė organų donorystei. Apsispręsti šiuo klausimu padeda su mirusiuoju turėtas pokalbis apie organų donorystę arba donoro kortelė, liudijanti jo valią.

Vis dėlto, kalbėti apie visišką žmogaus valios įgyvendinimą Lietuvoje sunku, nes paskutinį žodį taria artimieji. Net 99 proc. donuotų žmonių organų donoro kortelės neturėjo, taigi, kiek jų žinojo mirusiojo valią – nežinia. Įdomu, kad pasitaikydavo ir atvejų, kai donuoti tinkamas žmogus turėjo organų donoro kortelę, tačiau artimieji nesutiko – tad žmogaus organai nebuvo donuoti.

Numanomo donorystės modelio šalininkai tikina, kad esminis numanomo donorystės modelio pakeitimas – visų Lietuvos gyventojų prilyginimas donoro kortelės turėtojams, paliekant žmogui teisę pareikšti nesutikimą, jei jis organų donorystei iš tiesų nepritaria. Asmeniui išreiškus nepritarimą, jo organai nebūtų donuojami.

Asociacijos „Gyvastis“ atstovė Irma Juodienė 15min diskusijoje kalbėjo, kad šiais laikais neretai pasitaiko, kad žmogus pritaria organų donorystei, tačiau stokoja laiko kortelei įsigyti ir pareikšti sutikimą. Anot pašnekovės, numanomas donorystės modelis jokiu būdu neatima žmogaus teisės nuspręsti – nenorėdamas jis visada gali pareikšti nesutikimą ir jo bus paisoma: „Žmogus visada gali išreikšti savo valią – pritaria ar ne, tačiau lemiamą balsą, kaip ir iki šiol, taip ir numanomo modelio atveju, pasakys artimieji.“

Transplantacijos biuro duomenys/Transplantacijų skaičius per metus ir jų laukiantys
Transplantacijos biuro duomenys/Transplantacijų skaičius per metus ir jų laukiantys

Kaip elgtųsi medikai, jei mirusysis būtų pareiškęs nesutikimą, o artimieji reikštų norą donuoti – šiandien pasakyti sunku, nes praktika dar neįsigaliojusi. Vis tik, I.Juodienė atkreipė dėmesį, kad palikdami sprendimo valią medikams, o kartais ir artimiesiems, neretai užkrauname jiems labai sunkų sprendimą, o tikroji mirusiojo valia lieka neatliepta.

Asmeninio albumo nuotr./Irma Juodienė
Asmeninio albumo nuotr./Irma Juodienė

I.Juodienė pridūrė, kad dėl informacijos stokos numanomas modelis traktuojamas kaip absoliutus, kas yra netiesa:

„Modelis tik vadinamas numanomu, bet žmogus visada turi teisę pasakyti, kad nepritaria. Nėra taip, kad jei valstybė numano, jis neturi teisės pasakyti ne. Ši teisė jam lieka. Valstybė numano, kad jei jūs nepasakėte ne, galbūt jūs pasakėte – taip. Galite savo valią užregistruoti, keisti ir panašiai.“

Artimųjų sutikimas – svarbesnis už mirusiojo valią?

Paprašytas įvardinti esminius Lietuvoje galiojančius ir numanomo donorystės modelio skirtumus chirurgas ir transplantologas Vitalijus Sokolovas atkreipė dėmesį, kad šiandien žmogus savo valią turi pareikšti iki įvykstant nelaimei ar kokiam įvykiui, kitaip tariant – iki mirties: „Mūsų siūlomas modelis (numanomo sutikimo – red. past.) yra toks, kad žmogus turi išreikšti ne sutikimą, o atsisakymą. Tai ir yra esminis skirtumas.“

Mūsų siūlomas modelis (numanomo sutikimo – red. past.) yra toks, kad žmogus turi išreikšti ne sutikimą, o atsisakymą.

Chirurgas sutiko, kad naujuoju modeliu didesnis dėmesys skiriamas žmogaus nesutikimui ir pabrėžė, kad vis tik turime galvoti – kaip kuo labiau atliepti žmogaus valią, nes ir šiandien jos ne visada paisoma. Sakykime, atvejais, kai donoro kortelę pasirašęs žmogus netampa organų donoru dėl artimųjų prieštaravimo.

Karinių oro pajėgų nuotr./Į Kauną sraigtasparniu atgabenta donoro širdis
Karinių oro pajėgų nuotr./Į Kauną sraigtasparniu atgabenta donoro širdis

Kunigas, gydytojas ir VDU profesorius Andrius Narbekovas atkreipė dėmesį, kad Bažnyčia bendrai pritaria donorystei, tačiau numanomo donorystės modelio įteisinimą laiko netinkama donorystės vystymo kryptimi.

„Nereikia užkrauti atsakomybės nei gydytojams, nei artimiesiems. Mes turime turėti visus instrumentus, kad būtų aiški mirusio žmogaus valia – pritarimas ar nepritarimas. Problema kyla dėl „numanomumo“, jis yra silpniausia ar pavojingiausia vieta, nes iškrenta iš donorystės konteksto. Mes negalima numanyti“, – poziciją dėstė kunigas, pabrėždamas, kad mes turėtume žinoti paties žmogaus valią – fiksuoti ją ar ligos istorijoje, ar e. sveikatoje, ar kitame dokumente.

A.Narbekovas tikina, kad paradoksalu, jog žmogus, pavyzdžiui, negali turėti jokio nekilnojamojo turto be valstybės žinios, tačiau valstybė nežino žmogaus valios tokiu svarbiu klausimu kaip donorystė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Andrius Narbekovas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Andrius Narbekovas

Paklaustas, ar dabar, kai neretai mirusiojo valios iš viso nepaisoma, nes paskutinį žodį taria artimieji, suteikdami galimybę nepritarti nesuteikiame daugiau galios pačiai valiai, kunigas nesutiko: „Taip gali atrodyti. Tie žmonės, kurie dirba tokioje išskirtinėje srityje kaip organų donorystė, žino (...), čia viskas turi būti taip skaidru, taip tyra, kad niekam nekeltų abejonių. Taigi artimųjų atsisakymo yra paisoma todėl, kad nenorima mesti nė menkiausio šešėlio ant donorystės. Jūs puikiai žinote, kad visi skandalai, kurie kyla dėl pacientų teisių pažeidimų arba to, kas vyksta ligoninėje, vyksta iš artimųjų pusės. Taigi, net jei matoma, kad artimieji elgiasi neteisingai, dedamos visos pastangos, kad artimieji sutiktų su paciento valia. Bet jei (artimieji – red. past.) mano kitaip, vengiant skandalų, išmintinga tų organų neimti.“

Vieno ar kito modelio atveju, net įrašius mirusiojo valią į e. sveikatą ar kitą dokumentą, artimųjų prieštaravimas, veikiausiai, taptų paskutiniu žodžiu. A.Narbekovas įsitikinęs, kad taip ir turėtų būti, numanomos donorystės modeliui jis nepritaria ir todėl, kad kai kuriose šalyse jis ilgainiui jau virsta modeliu, kai artimųjų valios barjeras išnyksta.

Visuomenės mitas – organų prekyba?

Viena iš didžiausių visuomenės baimių organų donorystės tema – organų prekyba. Su donorystės procesu detaliau susipažinę, o juolab jame dirbantys medikai tikina, kad kalbėti apie nėra prasmės.

„Europoje, Lietuvoje kalbėti apie tai beveik beprasmiška. Organų donorystė yra procesas, taip gali kalbėti žmonės visiškai jo neįsivaizduojantys. Kiekviename šio proceso etape dalyvauja ne mažiau kaip 10 žmonių, neįmanoma to nuslėpti, neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti“, – kalbėjo ne vienerius metus šioje srityje dirbantis chirurgas V.Sokolovas.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Vitalijus Sokolovas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Vitalijus Sokolovas

I.Juodienė tikino šioje baimėje įžvelgianti kelis aspektus. „Visų pirma – per mažai informacijos. Visuomenė absoliučiai yra nešviečiama. Net suprantu tuos žmones, kurie nesutiktų su numanomu modeliu, nes informacijos, apie ką mes kalbame, kodėl tai yra svarbu, ką šis modelis pakeis – absoliučiai nėra. Yra dvi susipriešinusios stovyklos, kurios kartais gaudo žodžius iš konteksto“, – aiškino pacientų asociacijos atstovė.

Grįždama prie organų prekybos temos I.Juodienė priduria, kad atstovauja pacientams, kurie gyvena po įvairių organų transplantacijų, teigė, jog nepažįsta nė vieno, kuris būtų toks turtingas, kad galėtų nusipirkti organą.

„Jeigu aš būčiau sugalvojusi nusipirkti organą, kai man jo reikėjo... Mano donoras buvo mama ir ji turėjo mažiausią imunologinį atitikmenį. Nuo pat transplantacijos proceso pradžios dalyvauja, jei neklystu, apie 200 specialistų. Tai aukščiausio lygio specialistai, tai juk nėra kasdienė operacija“, – aiškino „Gyvasties“ atstovė, sakydama, kad, jos akimis, nelegali organų prekyba bent jau Lietuvoje – neįmanoma.

Visą diskusiją apie numanomą organų donorystės modelį galite žiūrėti čia:

VIDEO: 15min studijoje: visi Lietuvos gyventojai taps organų donorais, jei nepareikš nesutikimo – jūs už ar prieš?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Playtime 2024“ – jau rugsėjį Kauną sudrebins didžiausias Lietuvoje kompiuterinių žaidimų festivalis
Reklama
Kaip sutaupyti įsirengiant automatinę laistymo sistemą?
Reklama
Testas apie vėjo elektrines: ką žinote apie elektros gamybą iš vėjo?
Reklama
Dantų atkūrimas per parą – implantacijos laimėjimas, leidžiantis akimirksniu susigrąžinti šypseną
Užsisakykite 15min naujienlaiškius