Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas iš Latvijos kasmet grįžta į savo namus be elektros Janavo kaime

Jonas Misiūnas savo sodyboje Janavo kaime
Indrės Gruodienės nuotr. / Jonas Misiūnas savo sodyboje Janavo kaime
Šaltinis: 15min
4
A A

Visi mes švenčiame Jonines jau civilizuotame pasaulyje, pilnėjančiame informacinių ir kosminių technologijų kraičiu. O štai Jonas Misiūnas iš Janavo kaimo (Ignalinos r.), geriausiu atveju, užsidegs žibalinę lempą ir įsijungs „ant baterijų“ grojantį seną radijušą.

Šią romantiką Jonas užsitarnavo už tai, kad tėvai jam perdavė didžiulę meilę savo tėviškei, – mainais į beelektrį, kviečiais apsėtą gyvenimą. Joną galima vadinti tikru Joninių simboliu – paparčio žiedu, kurį kasmet aplankau. Aplankykite ir jūs. Jis tikras gyvasis mūsų tautinis paveldas ir nacionalinė vertybė.

Visada besišypsantis, nedidukas 83 metų seneliukas jau susitaikė su likimu – gyventi tėviškėje be elektros. Jam dabar svarbiausia – kasmet sulaukti pavasario ir prašyti vaikų, kad jį iki vėlyvo rudens atvežtų į jo gimtąjį vienkiemį Janavo kaime. O Joną vaikai veža net iš Latvijos, kur jis praleido savo darbingiausius metus, statydamas Ventspilio ir Rygos uostus.

„Kodėl jūs čia kasmet važiuojate?“ – paklausiau Jono šiemet. „Tai kaip nevažiuosi, – akimirką rimtai pyktelėjo žmogelis. – Čia gi mano tėviškė, čia tėvų kapai.“ Net nejaukiai pasijunti šiais laikais išgirdus taip įtikinamai skambančius aiškius, šiltus ir labai reikšmingus žodžius. Pasak Jono, vaikai nenoriai veža jį Lietuvon: bijo dėl senolio sveikatos.

„Man ten kančia: vaikštau iš kampo į kampą bute ir laukiu, kada ateis pavasaris ir sugrįšiu į tėviškę. Tik čia aš visiems metams pasikraunu sveikatos“, – tikino jis.

Jam dabar svarbiausia – kasmet sulaukti pavasario ir prašyti vaikų, kad jį iki vėlyvo rudens atvežtų į jo gimtąjį vienkiemį Janavo kaime.

Jono „elektrifikacijos“ istorija ilga ir skaudi. Be jis jau su tuo susitaikė, kaip susitaikė ir su tuo, kad jau ir ne savo žemėje, ne savo troboje gyvena. Mat aplinkui žemes dirbantis ūkininkas visgi, pažadais į „amžiną“ leidimą gyventi, įkalbėjo senolį parduoti žemę su sodyba.

„Sakė, gyvenk kiek tau reikia“, – pasakojo Jonas. Taip ir gyvena Jonas – tarp šimtų hektarų kviečiais užsėto lauko viduryje, kaip kokioje oazėje – be „šviesios ateities“, tik su kietu charakteriu, patriotizmu ir meile žmonėms.

Paskutinė viltis buvo 2011-ieji

Jono tėvai buvo vieni iš tų, kurie priešinosi melioracijos genocidui ir nesutiko keltis į gyvenvietę. Už tai neteko galimybės turėti elektrą. Dar sovietmečiu pradėjęs žygius dėl elektros Jonas vis atsimušdavo į biurokratinius barjerus. Pats nuo 1953 metų gyvenęs ir dirbęs Latvijoje, nedaug ką galėjo padėti tėvams.

1989 metais Jonas grįžo gyventi pas tėvus ir vėl ėmėsi žygių: „Gal pats esu šiek tiek kaltas, labiau reikalą judinti reikėjo, tačiau mirė mama, po mėnesio – tėvas.“

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Joną aplankė gera žinia, kad ūkininkams nemokamai įves elektrą. Paveldėjęs iš tėvų 9 ha vyriškis užsiregistravo ūkininku ir laukė paramos. Tačiau tuometė lėšų skirstymo komisija nusprendė, kad Jono ūkis neperspektyvus: vidury laukų ir šeimininko amžius – jau per šešiasdešimt. O ir pats Jonas tuomet neturėjo 5 proc. būtinų lėšų.

Ilgai dirbęs uostų statybose suvirintoju, kalviu Jonas svajojo pasistatyti tėviškėje dirbtuves ir lentpjūvę.

„Kai buvau dirbtuvių vedėjas, man priklausė 131 mechanizmas. Dar trejus metus sugrįžus į Lietuvą gaudavau laiškų su prašymu suremontuoti agregatus Rygoje. Norėjau ir čia savo patirtį kam perduoti“, – su nostalgija sako buvęs Talino, Ventspilio, Rygos, Liepojos, Klaipėdos uostų statytojas.

Jonas pasakoja, kad šitą ūkį kūrė jo senelis. Amerikoje fabrike užsidirbęs, visus trobesius pastatė. Su nostalgija rodo Jonas, kur ir koks didelis kluonas stovėjo, kur jų žemėje veikiantis durpynas buvo. Vyras suskaičiavo, kad dūminei pirčiai jau 107 metai, o ji kuo puikiausiai veikia. Jo vaikai su savo draugais net iš Latvijos atvažiuoja išsimaudyti: tokios egzotikos ne visur surasi.

Anksčiau Lietuvos ir pasaulio naujienas vyriškis sužinodavo iš vaikų dovanoto televizoriaus, kurį pasijungdavo prie akumuliatoriaus. Dabar jam pakanka mažo „radijušo“, o mobilųjį telefoną pasikrauna pas kaimynus, kurie gyvena už kilometro.

„Jeigu elektrą Europa būtų įvedus, niekur iš čia būčiau nevažiavęs, daug dar darbų būčiau nuveikęs. Gal ir anūkas būtų atvažiavęs čia gyventi. Juk jis čia užaugo“, – susimąstęs pokalbį baigė Jonas Misiūnas.

O Europa tikrai būtų įvedus elektrą, jeigu ne Naujojo Daugėliškio seniūno aplaidumas, kai jis, žinodamas, kad pas jį seniūnijoje yra tokia vienintelė beelektrė sodyba, laiku neperdavė duomenų LESTO.

Dar tuomet, 2011-aisiais, „Lesto“ atstovė ryšiams su visuomene Edita Sirutienė paaiškino, kad visų elektrifikuojamų sodybų sąrašus įmonė gavo iš Lietuvos savivaldybių.

„Kodėl Jono Misiūno sodyba nebuvo įtraukta – mes nežinome. Apie ją sužinojome, kai ES lėšos dėl finansavimo jau buvo paskirstytos ir pradėti vykdyti sodybų elektrifikavimo darbai“, – apgailestavo „Lesto“ atstovė.

Tuo tarpu kiti Ignalinos rajono gyventojai iš Mikalinės (Ignalinos sen.), Paulinavo (Linkmenų sen.) ir Jurkiškės kaimų jau džiaugiasi už ES lėšas įvesta elektra.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min