Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 16d. 00:01

Jono Basanavičiaus giminaitė apie tautos patriarcho vaikystę, gerą širdį ir mirtį

Jonas Basanavičius
Aleksandro Jurašaičio/Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotr. / Jonas Basanavičius

Valstybės atkūrimo šimtmečio proga norisi prisiminti tuos, kurie labiausiai prisidėjo prie to, kad Lietuva turėtų savo valstybę. Vienas iš tokių žmonių neabejotinai buvo dr. Jonas Basanavičius. Šiandien yra likusi gyva bene vos viena jo giminaitė – brolio Vinco anūkė Teresė Basanavičiūtė. Moteris gyvena Vilkaviškio rajone esančiame Gudkaimio kaime.

Mirė laimingas

Daugybę metų veterinarijos gydytoja dirbusi ir iki šiol kai kurių vietinių gyventojų dvasiniais reikalais besirūpinanti T.Basanavičiūtė pati pasigirti asmenine laime nelabai ir gali. Moteris sunkiai verčiasi, tačiau apie savo bėdas ji šnekėti nenori. Daug atviresnė Vilkaviškio rajone gyvenanti T.Basanavičiūtė tampa, kai kalba pasisuka apie garsųjį jos giminaitį.

„Kad esu Basanavičiūtė, aš visą laiką didžiavausi. Daktaras Jonas buvo Lietuvos patriarchas, todėl aš niekada nestojau į jokias organizacijas ir buvau tikra Lietuvos dukra. Basanavičius – man tarsi senelis“, – pasakojo Nepriklausomybės Akto signataro giminaitė.

Editos Botyrienės nuotr./Teresė Basanavičiūtė, Jono Basanavičiaus brolio anūkė
Editos Botyrienės nuotr./Teresė Basanavičiūtė, Jono Basanavičiaus brolio anūkė

Moteris tvirtino, jog didžiausia jų namuose buvusi šventė – Nepriklausomybės diena, Vasario 16-oji. Ši diena Basanavičių namuose buvo ne tik valstybės šventė, bet ir svarbi jų šeimos diena. Vasario 16-ąją gimė Teresės mama Anelė, tą dieną mirė J.Basanavičiaus žmona Eleonora, vasario 16-ąją mirė ir pats J.Basanavičius.

Bene vienintelė likusi gyva jo giminaitė pasakojo, kad Nepriklausomybės akto signataras tuo metu gulėjo Vilniaus ligoninėje. Išgirdęs demonstracijos dainas, jis priėjo prie lango ir nusišypsojo. Į palatą įėjusi medicinos sesuo sušuko, jog ligoniui negalima keltis iš lovos. Tuo metu į ją atsisukęs J.Basanavičius ištarė: „Sesele, ką matai, nematyk.“ Tai buvo paskutiniai patriarcho žodžiai. Anot Teresės, jis mirė laimingas.

Gimė labai silpnas

J.Basanavičius buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Teresė visą laiką norėjo aplankyti jo kapą ir nuolat savo mamos prašydavo ją ten nuvežti. Svajonė galėjo išsipildyti tuomet, kai Teresė baigė technikumą. Vykti prie J.Basanavičiaus kapo ji su mama išsiruošė būtent vasario 16-ąją. Deja, eidamos link kapo, jos sutiko du solidžiai apsirengusius vyriškius, kurie joms uždraudė žengti toliau. Tąkart aplankyti J.Basanavičiaus amžinojo poilsio vietos nepavyko. Vėliau moterys ten keliaudavo ne per vasario 16-ąją, o lapkričio 23-iąją – J.Basanavičiaus gimimo dieną.

Nors gyvo J.Basanavičiaus Teresė niekada nematė, tačiau šeimoje nuolat sklandė įvairūs pasakojimai apie garsųjį giminaitį. Jo tėvai Jurgis Basanavičius ir Marija Birštonaitė susituokę turėjo daug vaikų, bet šie mirė maži. Nedaug trūko, jog neišgyventų ir vyriausias jų sūnus Jonas. Pasak Teresės, berniukas gimė labai silpnas ir motina bei kaimynai trynė jo padus su šepečiu, taip mėgindami vaiką atgaivinti. Kai tai pavyko, vienintelis motinos tikslas buvo, kad jos sūnus taptų kunigu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Signataro Jono Basanavičiaus kapas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Signataro Jono Basanavičiaus kapas

J.Basanavičius dešimt metų šeimoje buvo vienintelis sūnus. Visi berniuką labai mylėjo ir lepino. 1861 metais gimė jo brolis Vincas – Teresės senelis. Tuomet būsimasis daktaras labai išsigando ir nuliūdo, nes galvojo, jog tėvai jo taip jau nemylės. Tačiau buvo priešingai.

Dar po poros metų gimė J.Basanavičiaus sesuo Marytė. Pasak pašnekovės, mergaitė buvo labai graži, muzikali ir ne pagal metus protinga. Deja, sulaukusi šešerių metų ji mirė. T.Basanavičiūtė pasakojo, kad tuomet J.Basanavičius parvažiavo iš gimnazijos atostogų ir padėjo palaidoti seserį. Buvo padarytas baltų lentų karstas, ant kurio galo vyriausias brolis nupiešė rožių vainiką ir viduryje parašė „M“ raidę. J.Basanavičius sesers mirtį tąkart įvardijo didžiausiu savo gyvenimo sielvartu.

J.Basanavičius garsėjo gera širdimi. Jis iš Vilniaus grįždavo į taip pat Vilkaviškio rajone esantį Ožkabalių kaimą ir slaugydavo tuberkulioze sergantį savo brolį Vincą.

Geros širdies

Kalbėdama apie garsųjį savo giminaitį, T.Basanavičiūtė papasakojo girdėjusi ir dvi jo vaikystės istorijas. Būdamas trejų metų, J.Basanavičius žaidė netoli kūdros ir į ją įslydo. Pradėjusį šaukti berniuką išgelbėjo netoliese žemę aręs kaimynas. Tąkart J.Basanavičius pasižadėjo daugiau niekada nesiartinti prie vandens.

Būdamas šiek tiek vyresnis, būsimasis daktaras užsimanė iš kaimyno lauko prisiskinti pupų. Tačiau šeimininkas pamatė savo laukuose savivaliaujantį berniuką ir šį labai išgąsdino. Vis dėlto vaiko nebaudė, o padėjo prisiskinti dar daugiau pupų.

J.Basanavičius garsėjo gera širdimi. Jis iš Vilniaus grįždavo į taip pat Vilkaviškio rajone esantį Ožkabalių kaimą ir slaugydavo tuberkulioze sergantį savo brolį Vincą. Daktaras taip pat padėjo atstatyti per gaisrą sudegusį T.Basanavičiūtės senelių ūkį. Be to, padėdavo vaikams, kurie siekė mokslų.

Pasakodama apie savo senelį Vincą, T.Basanavičiūtė teigė, kad jis buvo ne itin geras darbininkas ūkyje, tačiau labai mėgo rinkti tautosakos kūrinius.

„Jis vaikščiodavo po kaimus, rinkdavo tautosaką, pasakas ir jas persiųsdavo broliui Jonui. Namuose buvo įruošta aliejnyčia. Suvažiuodavo iš kitų kaimų žmonės, atsiveždavo linų sėmenų ir norėdavo išsispausti aliejaus. Tai tada mano senelis būdavo labai energingas. Jis klausinėdavo tų žmonių, ką jie prisimena, kokias pasakas, kokius padavimus žino, mindavo mįsles ir viską užsirašydavo“, – pasakojo T.Basanavičiūtė.

Išgelbėjo nuo Sibiro

Kalbėdama apie savo vaikystę moteris teigė vos išvengusi tremties į Sibirą. Ypač buvo sunkūs 1952-ieji.

„Ateidavo saugumiečiai, milicininkai, mus jie tempdavo į areštinę. Atrodė, kad tuoj įsodins į sunkvežimį ir išveš. Labai gerai atsimenu, kaip rankutėse nešiausi savo veltinukus ir vienas iškrito. Norėjau jį pasiimti, bet mamytė, paėmusi ranką, mane tempė kuo greičiau eiti. Toje areštinėje pradrebėdavome kiekvieną naktį. Šitaip mus varydavo maždaug porą savaičių. Vieną kartą mamytės draugė parvežė iš Šiaulių daktarų pažymą, kad mamytės sveikata silpna“, – prisiminimais dalijosi T.Basanavičiūtė.

Tuomet saugumiečiai nusprendė, jog geriau ją su mama palikti Lietuvoje, nes iš vienos sergančios, o kitos mažos naudos nebus. Taip abi buvo išgelbėtos nuo Sibiro. Kol jos sėdėjo areštinėje, mama Teresei nuolat kartojo, kad ši niekada neužmirštų tikėjimo ir Lietuvos.

Basanavičių vaikai nuo pat mažens buvo labai tikintys, dažnai eidavo į bažnyčią, melsdavosi namuose. Galbūt dėl to ir T.Basanavičiūtės gyvenimas paremtas tikėjimu bei malda. Moteris ilgus metus ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, o dabar Gudkaimyje rūpinasi šio kaimo gyventojų dvasiniais reikalais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min