Su JAV Pensilvanijos nacionalinėje gvardijoje (PANG) tarnaujančiu seržantu Juozu Naujokaičiu susipažinome Gaižiūnų poligono kariniame aerodrome, kur jis su savo tarnybos draugais ir Lietuvos KASP kariais atliko bendrus šuolius parašiutu. Juozas mielai sutiko 15min papasakoti apie savo šeimos istoriją ir apie tai, ką jam reiškia Lietuva.
– Mano tėčio Gedimino Naujokaičio šeima kilusi iš Ukmergės. Prieš II pasaulinį karą ir jo metu mano senelis tame mieste dirbo mokytoju. 1944 m. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, jam iškilo reali grėsmė būti represuotam: ir dėl to, kad jis priklausė inteligentijai, į kurią buvo nukreiptos represijos, ir dėl to, kad buvo aršus antikomunistas. Gavęs informaciją, kad NKVD planuoja jį suimti, senelis skubiai su visa šeima spėjo pasitraukti į Vakarus.
Pirmiausia šeima atsidūrė Vokietijoje, Vakarų Berlyne, kuris po karo atiteko administruoti Jungtinėms Valstijoms. Maždaug po metų juos visus išsiuntė į perkeltųjų asmenų stovyklą netoli Hamburgo, kurioje jie gyveno iki 1949 metų. Gavusi leidimą išvykti, mano tėčio šeima laivu išplaukė į JAV, kur įsikūrė Niujorke. Mano tėčiui tuo metu buvo 9 metai.
– Kaip jūsų šeima atsidūrė Pensilvanijos valstijoje?
– 1963 metais mano tėtis pradėjo tarnauti Amerikos kariuomenėje. Kario toks gyvenimas – juos dažnai perkėlinėja iš vienos tarnybos vietos į kitą. Tad galiausiai mano tėtis devintajame dešimtmetyje buvo paskirtas į dalinį, dislokuotą šaliai Filadelfijos miesto Pensilvanijoje. Čia jis susipažino su mano mama, kuri tuo metu taip pat tarnavo tame dalinyje. Po kurio laiko čia, šalia Filadelfijos, gimiau aš.
Beje, mano mama yra tikra amerikietė, tačiau būtent ji norėjo kad mano vardas būtų lietuviškas, nes, jos nuomone, vardas ir pavardė turi derėti tarpusavyje. Todėl aš buvau pakrikštyta Juozu, o mano jaunesnysis brolis – Pranu.
– Ar jūsų šeima ir dabar gyvena Pensilvanijoje?
– Ne. 1993 m. mano tėtis išėjo į atsargą, tačiau mama liko toliau tarnauti kariuomenėje ir gavo paskyrimą dirbti Pentagone, todėl mūsų šeima persikėlė į Vašingtoną. Mamai išėjus į atsargą, šeima ir liko gyventi netoliese, Virdžinijos valstijoje.
– Tačiau jūs tarnaujate Pensilvanijos Nacionalinėje gvardijoje?
– Taip. Retai pasitaiko, kad karys tarnautų ne savo valstijos gvardijoje, bet mano atvejis būtent toks. Aš prisijungiau prie Pensilvanijos gvardiečių ruošdamasis misijai Irake, vėliau mane sudomino Pensilvanijos Nacionalinės gvardijos ir Lietuvos kariuomenės partnerystės programa, todėl nusprendžiau likti ir iki šiol tarnybą atlieku PANG.
– Papasakokite plačiau apie savo karinę karjerą.
– Į kariuomenę atėjau 2006 metais. Tuo metu man buvo septyniolika, dar mokiausi mokykloje, todėl turėjau gauti savo tėvų sutikimą. Nebuvo sunku, nes abu tėvai buvo kariškiai. Po metų baigiau ir mokyklą, ir Bazinį kario kursą. Nusprendžiau savo ateitį susieti su kariuomene ir pradėjau ieškoti galimybių savanoriu išvykti į misiją. Tuo metu PANG kaip tik ruošėsi misijai Irake, tad prisijungiau prie jų. Misijose Irake dalyvavau 2008 ir 2009 metais.
Dar po metų mano tuometinis vadas, žinojęs, jog turiu lietuviškų šaknų, pasiūlė vykti į trijose Baltijos valstybėse vykusias pratybas „Kardo kirtis“, kurių metu buvome paskirti į Adažių poligoną Latvijoje. Nors mano lietuvių kalbos žinios yra labai ribotos, vadas buvo įsitikinęs, kad tai padės bendraujant su vietiniais kariais. Apskritai, JAV kariuomenėje jei moki kokią užsienio kalbą ar žinai svetimos šalies kultūrą – turi didelį privalumą prieš kitus ir papildomas galimybes.
Taigi, 2010 m. per pratybas „Kardo kirtis“ buvau paskirtas vienas dirbti su Lietuvos savanorių pajėgų pėstininkų būriu. Pradžia buvo linksma: kuomet su jais lietuviškai pasisveikinau „Laba diena“ ir paklausiau „Kaip sekas?“, jie labai įtariai į mane žiūrėjo ir vengė bendrauti. Vėliau vienas karys prisipažino, kad jie galvojo, jog aš esu šnipas, atsiųstas sužinoti jų planų, kad mano pavardė ir istorija suklastota, ir panašiai. Smagiai pasijuokėme iš šios istorijos. Bet jei rimtai, jau tuomet Lietuvos kariai man paliko labai gerą įspūdį savo įgūdžiais, atsidavimu, profesionalumu. Visuomet sakau, kad jūsų kariai turi įgimtą kovotojų dvasią iš praeities. Mes jiems padėjome ruošti misijai Afganistane, o aš buvau laimingas, kad galiu jiems perduoti savo patirtį ir žinias iš misijos Irake. Po metų gavau žinią, kad visi to KASP dalinio kariai iš Afganistano grįžo namo gyvi ir sveiki, tad pajutau didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą savo atliktu darbu.
– Ar jūs ir dabar tarnaujate Sausumos pajėgose?
– Iš tiesų, visus 12 karjeros metų tarnauju pėstininku. Esu tarnavęs įvairiuose pėstininkų daliniuose, tame tarpe ir parašiutininkų, o pastaruosius kelis metus mokausi žvalgo profesijos. Ateityje dar planuoju studijuoti karinę diplomatiją.
– Kuo skiriasi tarnyba reguliarioje JAV kariuomenėje ir Nacionalinėje gvardijoje?
Pati tarnyba nedaug skiriasi. Mes taip pat gauname algą už tarnybą (tiesa, mažesnę nei kariuomenėje), turime praeiti tuos pačius bazinius mokymus, dalyvaujame tose pačiose pratybose, misijose, mokomės tuose pačiuose mokymo centruose, turime beveik tokią pačią techniką ir ginkluotę. Tačiau Nacionalinės gvardijos paskirtis labiau yra tarnauti konkrečios valstijos visuomenei. Nacionalinė gvardija padeda valstijos valdžiai įvairių stichinių nelaimių, vidinių konfliktų, neramumų, masinių susibūrimų atveju. Konkretus pavyzdys: kai prieš dvejus metus Filadelfijoje lankėsi Popiežius Pranciškus, mes buvome pasitelkti užtikrinti viešąjį saugumą.
– Kuo save laikote – labiau amerikiečiu ar labiau lietuviu?
– Save laikau abiem po lygiai. Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis šaknimis, bet didžiuojuosi ir būdamas amerikiečiu. Vaikystėje nelabai domėjausi Lietuvos istorija ir kultūra, tingėjau mokytis kalbėti lietuviškai, nors tėtis visuomet stengėsi mokyti mus su broliu lietuvių kalbos.
Tačiau suaugęs ir subrendęs supratau, kaip tai svarbu ir dabar labai stengiuosi kuo daugiau išmokti ir sužinoti apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Stengiuosi pasinaudoti bet kuria proga aplankyti Lietuvą. Tuo labai džiaugiasi mano tėtis. Tarnaudamas JAV kariuomenėje, jis buvo ruošiamas kovoti su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga ir net negalėjo įsivaizduoti, kad jo sūnus kada nors laisvai vaikščios Vilniaus gatvėmis ir mokys Lietuvos karius. Norėčiau, kad mano tėtis atvyktų į Lietuvą ir pamatytų, kaip čia viskas pasikeitė, tačiau jo sveikata šiuo metu neleidžia to padaryti.
– Lietuva šiemet švenčia Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Ką palinkėtumėte ta proga Lietuvos žmonėms ir kariams?
– Nors Lietuvos nepriklausomai valstybei tik 100 metų, bet lietuvių tauta gyvuoja jau daugiau nei tūkstantmetį. Linkiu to nepamiršti ir visada didžiuotis savo istorija, būti tikrais patriotais, džiaugtis nepriklausomybe ir visomis galimybėmis, kurias ji suteikia. Vaikštinėjant Vilniaus gatvėmis, sunku patikėti, kad vos prieš tris dešimtmečius čia viskas atrodė visai kitaip. Tiesiog stebuklas, kaip viskas pasikeitė. Tikiu, kad Lietuva bus laisva per amžius ir noriu visus patikinti, kad JAV visuomet bus Lietuvos partnere ir niekuomet nepaliks jūsų bėdoje.
