Migracija nėra tik statistiniai duomenys, o visų pirma žmonės ir jų patirtys, tačiau parodos autorių atrinkti skaičiai atskleidžia mūsų mobilumo mastus, o kartu tampa raktu į įdomias istorijas, kurios ir bus papasakotos parodoje.
Migracijos pradžia
Masinė emigracija iš Lietuvos prasidėjo 1868 metais gelbstintis nuo bado ir nepritekliaus. Pagrindinė kelionės kryptis buvo Jungtinės Amerikos Valstijos. Per pirmuosius migracijos metus iš Lietuvos išvyko beveik tūkstantis žmonių, didžioji jų dalis buvo iš Suvalkijos. Tyrinėtojų duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien į JAV galėjo išvykti iki 600 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Norintiems oficialiai emigruoti valstiečiams reikėdavo sumokėti iki 25 rublių už dokumentų tvarkymą ir gauti pažymą iš valsčiaus centro, kad neturi skolų, nėra nusikaltėliai, nebėga nuo karo prievolės.
Pirmieji imigrantai JAV ėmėsi nekvalifikuotų darbų fabrikuose, prie geležinkelių tiesimo, anglių kasyklose. Uždarbis buvo menkas, todėl kambaryje tekdavo gyventi ir po keturis ar daugiau asmenų.
Nepaisant sunkumų, naujakuriams buvo svarbu palaikyti savo kultūrą: iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos JAV veikė 34 lietuviškos spaustuvės, leista 175 pavadinimų periodinė spauda.
Geresnio gyvenimo paieškos: tada ir dabar
Antroji emigracijos banga dėl darbo trūkumo susiformavo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu: iš Lietuvos 1918–1940 metais iškeliavo apie 104 tūkstančiai gyventojų, tik šįsyk išvykimo kryptis buvo į pietus – Argentiną, Braziliją, Urugvajų.
Peršokant daug metų į priekį, panašūs procesai vyko ir 1990 metais. Atsivėrus sienoms, buvo paprasčiau išvažiuoti pamatyti pasaulio, užsidirbti, pasimokyti, tačiau prasidėjo protų nutekėjimas. Iki 2004 metų, kol Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, iš šalies išvyko beveik 350 tūkstančių emigrantų, o gyventi
atvyko tik apie 67 tūkstančiai imigrantų. Nuo nepriklausomybės pradžios iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkstančių gyventojų.
Ne savo noru
Trečiąją emigracijos bangą nulėmė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Per 5–6 dešimtmečius dėl represijų, deportacijų, kalinimų, holokausto šalis neteko beveik milijono gyventojų. Iš jų apie 60 tūkstančių žmonių 1944 metais pabėgo baimindamiesi antrosios sovietinės okupacijos.
Perkeltųjų asmenų stovyklose daugiausiai atsidūrė inteligentai: kunigai, dėstytojai, rašytojai, inžinieriai, teisininkai, mokytojai – vyrai ir moterys, kurių didžioji dalis buvo vos 26–35 metų amžiaus.
Gyvenimo sąlygos šiose stovyklose buvo prastos: žmogui teko vos 4 kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto, kartais viename kambaryje gyvendavo dvi ar net trys šeimos. Nepaisant visų sunkumų, 1946 metais įkurtame Baltijos universitete kartu su latviais ir estais mokėsi apie 360 lietuvių.
Supratus, jog okupacinis režimas Lietuvoje įsitvirtino, pabėgėliams teko rinktis: grįžti atgal arba keliauti tolyn. 1948–1952 metais lietuviai iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų pasklido po visą pasaulį: į JAV išvyko 30 tūkstančių, į Kanadą – 7700, Didžiąją Britaniją – 3000, Australiją – 5000, Venesuelą – 2000, Vokietijoje liko 7550 lietuvių. Buvo ir tokių, kurie nusprendė grįžti į Lietuvą.
Lietuvoje šiuo laikotarpiu sovietai siekė sumažinti neigiamą gyventojų balansą ir aktyviau sovietizuoti kraštą, todėl buvo atkeldinami kitų sovietinių regionų gyventojai: 1945–1949 metais atkelta apie 180 tūkstančių, o 6–8 dešimtmečiais atvyko dar apie 170 tūkstančių naujų gyventojų (įskaitant sugrįžusius tremtinius ir politinius kalinius). Pagausėjo rusų, baltarusių ir ukrainiečių, sumažėjo lenkų ir žydų.
1955–1961 metais į Lietuvą sugrįžo apie 1300 emigrantų iš Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Urugvajaus. Dalis jų įsikūrė Vilniuje specialiai jiems pastatytuose namuose, vadintuose „amerikanka“.
Okupuotos Lietuvos žmonės jautėsi tarsi kalėjime, iš kurio norėjosi pabėgti. XX a. 5–8 dešimtmečiais į užsienį jūros keliu pabėgo 26 Lietuvos gyventojai, 15 paprašė politinio prieglobsčio svečiose šalyse, būdami ten turistinėje kelionėje. Porai žmonių pavyko pabėgti oro keliu, o Vladas Šakalys įėjo į istoriją kaip pėsčiomis iš SSRS į Švediją pabėgęs lietuvis, kuris 600 kilometrų įveikė per 20 parų. Apie 320 asmenų ketinimai įveikti geležinę uždangą buvo nesėkmingi.
Atgal į laisvą Lietuvą: tada ir dabar
Dar 1918 metais atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą sugrįžo apie ketvirtadalis visų išvykusiųjų. Sugrįžėliai parsiveždavo ne tik kapitalo, bet ir pažangesnės patirties, naujovių, idėjų, žinių ir krepšinį.
Likusieji užsienyje taip pat rėmė besikuriančią valstybę: per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį perlaidomis, siuntiniais ir čekiais vien tik JAV lietuviai pervedė ne mažiau kaip 30 milijonų dolerių.
Ilgą laiką sugrįžti paviešėti tėvynėje nebuvo taip lengva, bet paskelbus perestroiką keliauti į Vakarus arba giminėms atvykti į Lietuvą darėsi paprasčiau. Giminės ne tik kviesdavo apsilankyti, bet iš Australijos, Kanados, JAV ir Vakarų Europos atvykdavo ir patys. Juos priimdavo kaip didžiausius svečius su keturiais karštais patiekalais, o jie atveždavo nematytų dovanų ir palikdavo dolerių.
1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, istorija ėmė kartotis. XIX amžiaus išeiviai padėjo kurti nepriklausomą Lietuvą tarpukariu, o XX a. vidurio išeiviai atsiraitoję rankoves ėmėsi darbo 1990-aisiais. Antai paramos organizacija „Lithuanian Mercy Lift“ per 20 gyvavimo metų Lietuvai suteikė beveik 127 milijonus JAV dolerių paramos vaistais, gydymo priemonėmis, kasdieniais reikmenimis.
Tai įspūdinga suma, nes pirmaisiais nepriklausomybės metais 10 dolerių buvo daugelio Lietuvos gyventojų mėnesio atlyginimas. Tūkstančiais dėžių į Lietuvą buvo siunčiamos kultūrinės vertybės, išeivijoje išleistos knygos bibliotekoms, skiriamos stipendijos studijoms ir stažuotėms užsienyje.
Augame
Nuo 2018 metų pastebima vis didesnė imigracija ir mažėjantis emigrantų skaičius. Pastaraisiais metais ypač išaugo atvykstančiųjų skaičius. Apie 50 procentų jų yra sugrįžtantys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau į Lietuvą laimės ieškoti atvyksta vis daugiau darbo migrantų iš kitų šalių.
Migracijos statistiką bei žmonių gyvenimus smarkiai paveikė ir Rusijos karas Ukrainoje. Dėl jo 2022 metais į Lietuvą atvyko daugiau nei 50 tūkstančių bėgančių nuo karo ukrainiečių.
Pirmoji tokia
Paroda „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ bus pirmoji visa apimanti paroda, skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis.
Lankytojai sužinos, kodėl žmonės renkasi palikti savo gimtąją šalį, iš kokios aplinkos išvyksta ir į kokią atvyksta, kokie iššūkiai ir išbandymai laukia kelyje, kaip veikiami migracijos žmonės keičiasi ir kaip keisdamiesi patys keičia Lietuvą ir pasaulį.
Paroda, kurios globėjas yra Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, atidaroma Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) lapkričio 22 d. 18 val. ir veiks visus metus iki 2024-ųjų rugsėjo mėnesio. Parodą aktualizuos lydimųjų renginių ciklas, ekskursijos parodoje ir specialiai moksleiviams sukurti edukaciniai užsiėmimai
