Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 16d. 07:48

Ką lietuviai valgė IX–XIV amžiuje: VU archeologės ištyrė pirmą lietuvišką duoną

Auksė Rusteikytė ir Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė ir Auksė Rusteikytė

Suanglėjęs gabalėlis, kuris prieš apdegdamas galėjo būti bet kas. Net sunku patikėti, kad trupinėlis iš tikrųjų labai ypatingas ir kažkada buvęs valgomas. Tik po archeologijos magistro studijas ką tik baigusios Auksės Rusteikytės atlikto sunkaus tyrimo tapo aišku, kad tai – ruginė duona, panaši į kepamą dabar. Merginos atradimas – neeilinis. Tai yra pirmas kartas, kai mokslininkai gali tvirtai sakyti atradę seniausią lietuvišką ruginę duoną.

A.Rusteikytė duoną tyrinėjo vadovaujama doc. dr. Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės, jos magistro darbo tema Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje – „Suanglėjusio maisto likučių tyrimai archeologijoje: tyrimų metodai ir galimybės Lietuvos archeologinės medžiagos pavyzdžiais“. Kaip pripažįsta vos prieš kelias dienas apsigynusi magistro darbą mergina, laiko tyrimams prireikė išties daug.

Pavyzdžiai iš piliakalnių

Ji tyrė ne savo pačios archeologinius radinius, o anksčiau archeologų atkastą duoną, kuri saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, bet išsamiau netyrinėta. Vienas pavyzdys buvo iš Apuolės (Skuodo r.) piliakalnio, kuris datuojamas IX–XIII a. Duona čia rasta 1930–1932 m.

Antrasis – iš Mažulonių piliakalnio (Ignalinos r.), kuris datuojamas XI–XIII a., o duona jame rasta 1907–1908 m., tik ši medžiaga yra išvežta į Valstybinį Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų. Tačiau ištirta 2011 m. rasta duona, kuomet buvo tikrinamos 1907–1908 m. tirtos vietos šiame piliakalnyje. Paskutinė tyrimo medžiaga yra nuo Bekešo kalno Vilniuje, kur duona rasta tyrinėjant kalną ir ant jo buvusią sodybą 1933 m. ir 1939 m. Bekešo kalno duona datuojama XIV a. pab.

Anot doc. dr. G.Motuzaitės Matuzevičiūtės, archeologinių kasinėjimų metu dažnai randama neaiškios kilmės organinių medžiagų gabaliukų, tačiau archeologai tik spėdavo, kad tai galėtų būti suanglėjusios kažkada žmonių pagamintos duonos likučiai. Neturint galimybių atlikti detalesnių mokslinių tyrimų, šios interpretacijos likdavo tik spėliojimų lygmenyje.

„Duonos likučių atrasta ne viename Lietuvos piliakalnyje, tačiau tik Auksei nuvažiavus į muziejus, susiradus šiuos gabalėlius ir juos ištyrus įvairiais moksliniais lygmenimis mes pagaliau galime patvirtinti, kad muziejų kolekcijose pusšimtį metų gulėjo seniausios Lietuvoje duonos likučiai“, – apie savo studentės darbą pasakojo VU universiteto docentė.

Auksės Rusteikytės nuotr./Archeologinė duona iš Apuolės piliakalnio. Nuotraukoje matyti suanglėjusioje duonoje esantis grūdas.
Auksės Rusteikytės nuotr./Archeologinė duona iš Apuolės piliakalnio. Nuotraukoje matyti suanglėjusioje duonoje esantis grūdas.

Tirti buvo fitolitai – kaip paaiškino dr. G.Motuzaitė Matuzevičiūtė, tai augalų „akmenys“, neorganinių ląstelių formą atkartojantys silikatai, susiformavę augaluose jiems pasisavinant mineralines medžiagas iš grunto. Fitolitai charakteringi atskiroms augalų dalims ir rūšims, tarkim, lapai juos turi vienokios formos, gemalai, grūdų pelai kitokios. Skiriasi ir, tarkim, ryžių, rugių ar miežių fitolitai. Jų buvimas suanglėjusioje organinėje masėje gali mums pasakyti, kad tai iš tikrųjų iš grūdinės kilmės augalų pagamintas produktas, pvz., duona ar košė/putra.

Antrasis lygmuo – krakmolo likučių tyrimai, bet tam pirmiausia reikia iš suanglėjusios medžiagos išgauti krakmolą. Krakmolas – tai kristalai, kurie išlieka archeologinėje medžiagoje tūkstančius metų.

Trečias lygmuo – eksperimentinė archeologija, kai magistro darbą rašiusi A.Rusteikytė naudodama natūralų raugą kildino duoną, degino ją, kad galėtų palyginti su turima archeologine duona. Eksperimentiniai ir lyginamieji tyrimai atlikti su senaisiais ir archeologiniais pavyzdžiais naudojantis SEM (skanuojančiu elektroniniu mikroskopu), kuriuo padidinti objektą galima tūkstančius kartų. Taip pat buvo naudoti stereo ir poliarizaciniai mikroskopai, leidžiantys identifikuoti mineralines (fitolitus, krakmolą) bei makrobotanines augalų liekanas. Visi šie metodai leido pamatyti, kad šie pavyzdžiai iš tiesų yra archeologinė duona, kuri buvo gaminama iš rugių.

Auksės Rusteikytės nuotr./Archeologinė duona iš Bekešo kalno
Auksės Rusteikytės nuotr./Archeologinė duona iš Bekešo kalno

Seniausia ruginė duona

„Šiais tyrimais parodėme, kad tai nėra kažkokia mistika, muziejuose užmesta galbūt duona naujai išvydo dienos šviesą ir, naudodami įvairius mokslinius metodus, pamatėme, jog Lietuvos piliakalniuose (XI–XV a.) rasta medžiaga tikrai yra grūdinės kilmės, kildinta tikriausiai natūraliu raugu pati seniausia Lietuvoje išlikusi duona“, – apie A.Rusteikytės tyrimą kalbėjo archeologė.

G.Motuzaitė Matuzevičiūtė šypteli: „Aš pati emigracijoje gyvenau devynerius metus, į Angliją veždavausi lietuviškos juodos duonos, nes tokios niekur kitur nėra, jos labiausiai pasiilgdavau. Atrodo, ir vokiečiai juodą duoną turi, ir kiti, bet ji ne tokia. Duona atspindi kiekvienos tautos ar žmonių grupės kulinarinį identitetą, italų tam tikri regionai kepa fokačiją ar čiabatą, prancūzai bagetes, britai skrebutinę duoną, žydai macą, indai naną. Nepagalvojame, bet ta kasdieninė duona ir sudaro mūsų gastronominį-kulinarinį pagrindą. Jos atradimas Lietuvos piliakalniuose, kai valstybė dar tik formuojasi, gali suteikti labai įdomių įžvalgų, gilinantis į mūsų praeities kulinarines tradicijas. Ir svarbu, kad tai yra ruginė duona. Mes randame ir speltinių kviečių tame laikotarpyje, ir sorų, ir įvairiausių kitų grūdų, bet archeologinėje duonoje daugiausia yra rugių dalelių.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Archeologiniai radiniai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Archeologiniai radiniai

Dar vienas įdomus dalykas – A.Rusteikytė atrado ir piktžolių sėklų, kas rodo, kad grūdai nebuvo išsijojami labai švariai, duona kepta iš rupių miltų su piktžolėmis.

Duonos atradimas Lietuvos piliakalniuose, kai valstybė dar tik formuojasi, gali suteikti labai įdomių įžvalgų, – sakė G.Motuzaitė-Matuzevičiūtė.

Prie atradimo labai prisidėjo tai, kad buvo išskirtas krakmolas, kuris labai gerai išlieka, anot G.Motuzaitės Matuzevičiūtės, jo randama net neandartaliečių dantų apnašose. Tai labai patvarus pusiau kristalinis angliavandenis, kuris nešildomas, nekepinamas, neželetinizuojamas žmogaus seilėse esančiais fermentais išlieka labai ilgai. Ištyrus krakmolą sužinota, kad tai miglinių šeimos augalas, vadinasi, javai, o iš makroliekanų pamatyta, jog kai kurios rupių miltų dalys priklauso rugiams.

Domisi mityba

Paklausta, kodėl magistro darbui rinkosi šią temą, nors Lietuvoje tokie tyrimai dar tik skinasi kelią, A.Rusteikytė sakė besidominti mityba, mėgstanti kulinariją, todėl nuo seno traukė sužinoti apie tradicijas – ištirti jas nuo seniausių laikų ir išsiaiškinti, kaip formavosi mūsų virtuvė.

„Tai sudėtingas procesas, reikia specialios įrangos, išmanyti begalę dalykų – augalų dalis, žinoti, kokius cheminius reagentus naudoti, kaip išgauti tą medžiagą. Tai sudėtinga ir reikalauja daug laiko, tačiau tai laboratorinių archeologinių tyrimų dalis“, – apie darbą kalbėjo A.Rusteikytė.

Auksės Rusteikytės nuotr./Eksperimentinė duona
Auksės Rusteikytės nuotr./Eksperimentinė duona

Archeologų darbas dažnai siejamas su lauko darbais, pastebėjo G.Motuzaitė-Matuzevičiūtė, tačiau taip nėra: „XXI a. archeologai patys dirba laboratorijose, mes tampame chemijos, fizikos, geologijos mokslų dalimi. Dažnai patys archeologai specializuojasi ir atlieka laboratorinius tyrimus. Šie tyrimai archeologijos moksle yra neišvengiama ir yra archeologijos mokslų dalis.

Archeologiniuose objektuose žmogaus buities liekanos išlieka ne tik makro, plika akimi matomame lygmenyje, bet ir mikro bei molekuliniame lygmenyje, tik šiuos ekofaktus reikia mokėti surinkti ir ištirti. Mes laboratorijose atliekame detektyvinį darbą, kuris yra pats įdomiausias archeologijos darbo aspektas.“

Požiūris keičiasi

„To, kad ant Bekešo kalno rasta medžiaga yra duona, niekas nežinojo, ji tebuvo sudėta dėžėje, kartu su anglimis. Kai nuėjome su muziejininku, parodžiau ir pasakiau, kad tai duona, jis nustebo“, – prisiminė A.Rusteikytė.

To, kad ant Bekešo kalno rasta medžiaga yra duona, niekas nežinojo, ji tebuvo sudėta dėžėje, kartu su anglimis, – sakė A.Rusteikytė.

Ar jaunos mokslininkės atradimai taps prieinami platesniam žmonių ratui? Tai priklausys nuo muziejų – kaip greitai pastarieji yra pasiryžę atnaujinti savo eksponuojamą informaciją apie radinius ir ar muziejininkai skaito straipsnius apie naujausius archeologinių tyrimų rezultatus.

„Atradę puodą archeologai anksčiau jį švariai nugramdydavo, o dabar suprantame, kad būtent tos priskretusios organinės medžiagos ir yra pati įdomybė, leidžianti pamatyti, kas buvo tuose puoduose gaminta. Mūsų šaknų, kulinarinio paveldo gilesnis pažinimas yra nepaprastai svarbus, o kaip mes tai sužinosime netirdami?“ – klausė doc.dr. G.Motuzaitė Matuzevičiūtė.

Mokslininkė pastebi, kad Lietuvos archeologijoje šie tyrimai dar yra naujovė, tačiau pasaulyje plačiai naudojami. Modernėja ir plečiasi laboratorijos, kuriamos prie aukštųjų mokyklų centrų, nors Lietuvoje archeologams dar tenka prašytis į laboratorijas pas geologus ar fizikus, o archeologijos studentai turi patį mažiausią krepšelį. Tai, anot G.Motuzaitės-Matuzevičiūtės, privalo keistis.

Docentės teigimu, Lietuvoje archeologija tampa labai perspektyvi, palaipsniui matomas progresas, Vilniaus universitetas jau yra įkūręs Bioarcheologijos tyrimų centrą, tačiau ir tobulėti dar yra kur.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Naujienos

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:12
01:07
01:46

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min