Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip Lietuvą užvaldė Garliava ir marsiečiai

Juokai juokais, bet Lietuvos politiniame gyvenbime vis daugiau lemia marsiečiai.
BFL/Mindaugo Vaičiulio nuotr. / Juokai juokais, bet Lietuvos politiniame gyvenbime vis daugiau lemia marsiečiai.
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir konservatorių sulipdytos koalicijos deklaruota pragmatiška Lietuvos politika virsta visišku fiasko. Viešajame gyvenime nebeliko jokios realios politikos – tik dainomis, mitingais ir maldomis paspalvinta kriminalinė kronika.

Pagrindiniame politinio karo lauke be gailesčio kapojasi mūsų laikų amazonės, o politiškai iškastruoti vyrai Seime kažką svaičioja apie teisingą šeimos politiką ir netradicines orientacijas arba aiškinasi, kas įkliuvo į žydraakių, KGB ar marsiečių pinkles. 

Stiprėja įspūdis, kad Lietuvą valdo ne įstatymas ir net ne prezidentė, bet gandų ir kurstytojų įkaitinta minia. Kol Seimo komisijos tyrė gandus, Turniškių pušyne ieškodamos CŽV agentų ir jų kankinamų kalinių, kol „valė“ valstybės tarnybą nuo užsimaskavusių valstybininkų ir tyrė naujų kėdėms tinkamų užpakalių lojalumą, kol skelbė vis naujų Saulėlydžių ir Saulėtekių pradžią ar pabaigą, kol skirstė biudžeto pinigus partijų kasoms, valdžios traukinys nejučia atvažiavo į priešpaskutinę rinkimų stotelę. Ir, nuvažiavęs nuo bėgių, sustojo Garliavoje, bejėgiškai atsimušęs į Kedžių šeimos tvorą. 

Pasirodo, kad teisėtos valdžios atstovams ją įveikti sunkiau negu paties Henriko Daktaro tvirtovę.   

Garliava tapo alternatyviu valdžios centru, kuriame išbandomas dar vienas valstybės griovimo scenarijus. Arba – baigiamoji „Strekoza“ strategijos dalis, pagal kurią Lietuvos politinėje scenoje jau buvo išprovokuotas ir suvaidintas ne vienas „teisybės ieškotojų“ spektaklis.

BFL nuotr./Valstybė nepajėgi suvaldyti kirpėjos Audronės Skučienės.
BFL nuotr./Valstybė nepajėgi suvaldyti kirpėjos Audronės Skučienės.

„Miško brolių“ farsas – per plauką nuo tragedijos 

Susipriešinusių politikų gerbėjų minia buvo ir yra svarbus politinio veiksmo dalyvis. Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo staigūs ir radikalūs socialiniai pokyčiai užkaitino ir politines aistras, atvedusias į 1992 metų „parlamentinę rezistenciją“. Ji pasibaigė pirmalaikiais rinkimais.

Maištininkai, negalėję susitaikyti su „baisia neteisybe“ – buvusių politinių oponentų įvykdyta Seimo „okupacija“ ir savo idėjinio vado pralaimėjimu prezidento rinkimuose, su ginklais išėjo į mišką. Ant ginkluoto pilietinio konflikto slenksčio atsidūrusi Lietuva galėjo vėl sulaukti „gelbėtojų“ su tankais.

Bandymas išprovokuoti naują „miško brolių“ žygį tuomet baigėsi ne tragedija, bet farsu. Bekompromisei kovai pasiryžusiems savanoriams teko sudėti ginklus ir grįžti namo. Politiniam elitui vis dėlto pakako sveiko proto abiejuose pusrutuliuose, kad įveiktų partines ir asmenines lyderių ambicijas. Tiesa, šūvių ir sprogdinimų neišvengta, bet vis dėlto nesutaikomi politiniai priešininkai pasiekė santykinai taikų sambūvį bei numalšino aistras kariuomenėje, valstybės institucijose ir visuomenėje.

„Sugyventiniai“ politikoje – tik trumpam 

Buvusiam kompartijos lyderiui Algirdui Brazauskui dar vis laikant vadžias prezidentūroje, posąjūdiniams konservatoriams pavyko perimti daugumą Seime ir Vyriausybėje. Tačiau net ir šie vienas kito nekenčiantys „sugyventiniai“, tautos valia atsidūrę valdžioje, sugebėjo sutvirtinti trapios Lietuvos valstybės politinius ir ekonominius pagrindus – referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, pradėta visų parlamentinių partijų užnugarį turinti diplomatinė kova dėl narystės NATO ir ES, Būtingės naftos terminalo statyba ir ryžtingai liberalizuota sovietinė ekonomika. 

Stiprėja įspūdis, kad Lietuvą valdo ne įstatymas ir net ne prezidentė, bet gandų ir kurstytojų įkaitinta minia.

Net pirmą kartą Lietuvos žmones užklupusi bankų griūtis buvo sprendžiama civilizuotai: tuomet valdančioji partija (LDDP) ir prezidentas neieškojo kaltininkų Marse, o atstatydino iš bankrutuojančio banko savo indėlį išgelbėjusį premjerą. Nors Adolfo Šleževičiaus kaltė buvo tik moralinė, o politinė atsakomybė – ne didesnė už visų Seimo partijų atstovų, kurie nesugebėjo pastatyti tvirtos įstatymų užkardos bankų vagims.

Vis dėlto konservatorių „beretės“ ir „valstybės laikraštis“ sugebėjo apkartinti A.Brazauskui prezidentinę valdžią. Nors ir ašarodamas, jis buvo priverstas antrą kartą nebekandidatuoti prezidento rinkimuose. Iš esmės tai galima laikyti didžiausia Vytauto Landsbergio pergale. Saldus revanšas už tai, kad A.Brazauskas „paveržė“ pirmojo tiesioginiuose visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose išrinkto Lietuvos prezidento laurus.

Būtent tada V.Landsbergio gerbėjams per visus kanalus buvo kalama į galvą mintis, kad toks tikrajam tautos vadui nepalankus rinkimų rezultatas buvo neteisingas, nors ir teisėtas. Tautos vado lūpose su ironija rusiškai tariamas posakis „viskas teisėta“ – „vsio zakonno“, tiražuojamas politinius oponentus talžančioje žiniasklaidoje, žmonių sąmonėje ilgainiui suformavo nuostatą, kad teisė yra atskirta nuo teisingumo.

BFL nuotr./Bendražygiai jau paaukojo premjero A.Kubiliaus galvą miniai.
BFL nuotr./Bendražygiai jau paaukojo premjero Andriaus Kubiliaus galvą miniai.

Nuo „kišeninių prokurorų“ prie linčo teismų 

Baimė prarasti autoritetą ar net politinę valdžią dėl teisėsaugos veiksmų ir dėl to pralaimėti rinkimus skatino politikus naudoti gerai žinomą sovietinio režimo praktiką – įtraukti policiją, prokuratūrą, teismus valdančiosios partijos ir politinės valdžios valiai.

Pirmos tokio recidyvo apraiškos buvo prezidento A.Brazausko pasipiktinimas gavus generalinio prokuroro šaukimą liudyti Sausio 13-osios byloje ir V.Landsbergio vadovaujamos Tėvynės sąjungos bandymai bet kuria kaina išlaikyti savo „kišeninį prokurorą“ bei reikalauti ne teisinių, bet politinių sprendimų rezonansinėse bylose.

Paplito praktika vieną ar kitą neparankų politiką pirmiausia nuteisti su žiniasklaidos pagalba atitinkamai nuteiktos visuomenės vardu, o po to – jau tik formaliai „apiforminti“ politinei daugumai priimtiną sprendimą teisme.

Turbūt geriausias tokio manipuliavimo visuomenės nuomone pavyzdys – pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovės Kazimiros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB byla, prasidėjusi nuo „atsitiktinai“ traukinyje rasto popierėlio, paskelbto tuomečiame Sąjūdžio dienraštyje. Premjerės kaltės ar nekaltumo klausimą sprendė teismai. Tačiau kaip! Turbūt demokratinėse šalyse, kur ne tik deklaruojami teisinės valstybės principai, bet ir jų laikomasi politinėje ir teisinėje praktikoje, nerastume tokio atvejo, kai vienoje ir toje pačioje byloje, priklausomai nuo politinės konjunktūros, tie patys teismai kelis kartus priimtų skirtingus sprendimus – pripažintų kaltę arba išteisintų.

Užtat toks politinis „lankstumas“ užtikrino daugelio teisėjų ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, pagal sugebėjimą ilgai išlikti aukščiausiame poste, nepaisant demokratijoje įprastos terminuotos kadencijos, buvusį Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių nukonkuravo tik Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.  

Įdomu, kad įprastą mūsų Konstitucijoje numatytą procedūrinį veiksmą – vieno pareigūno keitimą kitu, pasibaigus įstatymo numatytam terminui, agresyvi „piliečių visuomenės“ organizuota V.Greičiaus gynimo kampanija pavertė kone nacionalinės svarbos reikalu. Svarbiausia – savanaudiškai interpretuojamos pilietinės demokratijos, radusios puikų prieglobstį oligarchų išlaikomoje žiniasklaidoje, trubadūrų dėka buvo supriešintos pagrindinės valstybės institucijos – Seimas ir Prezidentas, o Aukščiausiojo Teismo veikla – suparalyžiuota iki pat naujų prezidento rinkimų.

Galią ir valią spręsti, kas yra teisinga, murkdant teismų ir kitų valstybės institucijų autoritetą, vis labiau ėmė uzurpuoti politikai ar apsiskelbę niekad neklystančiais teisuoliais tautos vadai. O tokiais „fiureriais“, kaip rodo ne tik Lietuvos patirtis, bet ir liūdnos kitų šalių istorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti bet kas.

Dažnai – savo genialumą pervertinę madingų sąmokslo teorijų kūrėjai, neradę sau vietos visuomenėje. Ir tuomet nuo „kišeninių prokurorų“ iki tautos valia prisidengiant vykdomų linčo teismų lieka tik vienas žingsnis.

Anarchija – diktatūros motina

Demokratinių rinkimų keliu konservatoriai taip ir nesugebėjo pasistatyti partinės valdžios piramidės su savu prezidentu viršūnėje. Todėl pirmosios prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu nuolat vyko bandymai sutelkti visas realias galias vienos ar kitos Seimo partijos rankose ir įtikinti tautą, kad ji vėl išsirinko „ne tą“.

V.Adamkui taip pat teko išgyventi ne tik V.Landsbergio valdomo Seimo ir Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės rezistenciją, Rusijos krizę ir jos išprovokuotą minios apsiaustį. Teko atlaikyti „ubagų žygius“, Grūto parko vertų personažų mitingus S.Daukanto aikštėje su grasinimais susideginti ar susprogdinti prezidentūrą, kelių blokadas, bankrutavusių įmonių darbininkų bado streikus.

Naujieji liaudies gynėjai, paskelbę inkvizicijos laikus primenantį karą visuomenės elitui ir konstitucinės valdžios sistemai, pasodino į Kauno mero postą „ubagų karalių“ Vytautą Šustauską, o „širdžių premjeru“ tapo tuomet dar konservatorius Rolandas Paksas. Būtent R.Pakso „dangun ėjimo“ metais įsigalėjusios manipuliavimo visuomenės nuomone technologijos pavertė ne tik rinkimų kampaniją, bet ir porinkiminę politiką savotišku mitologinių būtybių karo lauku su pagoniškomis apeigomis ir aukas pergalingo vado garbei atnašaujančia minia.  

Tuomet neišsipildžiusi, tačiau taip ir nesužlugusi kartu su R.Pakso prezidentine karjera „tvarkos ir teisingumo“ iliuzija liko amžinai gyva Marijos žemėje. Ši iliuzija iškėlė į valdžios viršūnę prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriai faktiškai rinkimuose nereikėjo kovoti su partijų iškeltais kandidatais, jų ideologinėmis, politinėmis ar etinėmis nuostatomis.

Paprasčiausiai nė viena partija neturėjo nei stipraus charizmatinio lyderio, nei naujų patrauklių idėjų. Konservatoriai pasielgė itin pragmatiškai – nekėlė jokio savo kandidato ir V.Landsbergio valia parėmė tą, kurios pergalė tomis sąlygomis – neišvengiama ir neabejotina.

Iš esmės už Dalią Grybauskaitę balsavę rinkėjai balsavo už tą patį Vytauto Šustausko, Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho pažadą sugriauti korumpuotą valdžios sistemą.

Iš esmės už D.Grybauskaitę balsavę rinkėjai balsavo už tą patį Vytauto Šustausko, R.Pakso ir Viktoro Uspaskicho pažadą sugriauti korumpuotą valdžios sistemą, nors toje sistemoje įsitaisę „kovotojai“ su sistema ir susikrovė savo pirmuosius milijonus.

Todėl turbūt nereikia stebėtis ir naujiena, kad, pavyzdžiui, buvusio K.Prunskienės Vyriausybės kultūros ir švietimo ministro, buvusio prezidento V.Adamkaus patarėjo Dariaus Kuolio sukurtą „Pilietinės visuomenės“ institutą taip pat dosniai finansuoja ta pati valdžios sistema, kuriai šis visuomenės veikėjas skelbia kovą, – Švietimo ir mokslo ministerija, nukreipusi buvusiam ministrui gerą gyvenimą užtikrinantį ES finansinės paramos srautą.

O kas suskaičiuos, kas dar ir kokiems „piliečiams“, turintiems nepaperkamų kovotojų su korupcine sistema ir nuskriaustųjų gynėjų įvaizdį, sumoka už šią neva nesavanaudišką veiklą?

Juk tokie „Pilietinės visuomenės“ ir panašūs į juos institutai, imituojantys nepriklausomas nuo valstybinės valdžios struktūras, neprivalo atsiskaityti nei piliečiams, nei Valstybės kontrolei ar kitoms įstaigoms apie savo finansavimo šaltinius. Tik pagal jų veiklą ir finansavimo šaltinius galima spėti, kokių partijų ar kitokių grupuočių  „filialais“ yra šie pseudopolitiniai dariniai.

Neapibrėžtas jokia aiškia ideologija, tikslais, konkrečiais įsipareigojimais ir atsakomybe už savo veiklą tokių neva nepriklausomų „nepolitinių“ įstaigėlių statusas leidžia bendradarbiauti su kuo tik nori – nuo „Drąsos kelio“, kuriame mojuojama murzinomis vėliavomis, iki Algirdo Paleckio, taip pat šaukiančio į kovą su valdžios sistema.   

Partijos, prarandančios visuomenėje pasitikėjimą, o tuo pačiu – ir tikimybę laimėti būsimus rinkimus, tokius „nepolitinius“ sambūrius panaudoja kaip savo „smogiamuosius būrius“ politiniams oponentams triuškinti, sutelkti didesnę ar mažesnę minią į triukšmingas ir emocijas uždegančias akcijas, galinčias patraukti žiniasklaidos dėmesį ir nutekinti finansinius srautus partijų kasose nefigūruojančiai savireklamai.

Tokia imitacinė politika, gerai įvaldyta kaimyninėje „valdomos demokratijos“ šalyje, nūnai plačiai praktikuojama ir Lietuvoje. Juokinga, tačiau net savo atributiką šie tariamai pilietinės, o iš esmės – bolševikinės anarchijos, vedančios į totalią valdžios uzurpatorių diktatūrą, šaukliai nusižiūrėjo nuo Smolnį šturmavusių matrosų ir jų valdžios perėmėjų Rusijoje.

Skirtumas nebent toks, kad Rusijoje dabar vieni mitinguoja su šv. Georgijaus kaspinais, kiti pasirinko baltą spalvą. Lietuviškojo Levo Trockio vedama į mūšį „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ minia protesto ženklan kabina prie prezidentūros žalius kaspinus.  

Kuo gi nusikalto prezidentė, kurią dabar ima negailestingai pliekti dar neseniai sutartinai garbinę tie patys politikai, visuomenės veikėjai ir verslo grupių išlaikoma žiniasklaida?  

Kodėl žlunga V.Landsbergio ir D.Grybauskaitės paktas? 

Dauguma rinkėjų, paveikti susivienijusių prieš V.Adamkų politinių grupuočių inspiruojamos propagandos, balsavo už viltį ir tikėjimą, kad prezidente tapusi D.Grybauskaitė „padarys tvarką“, nepaisant to, kokia partija vyraus Seime. Juk partijomis, kaip rodo apklausos, Lietuvoje jau beveik niekas nebepasitiki.

BFL nuotr./Rebusas: ar I.Degutienė (dešinėje) ryšis bandyti pakeisti D.Grybauskaitę?
BFL nuotr./Rebusas: ar Irena Degutienė (dešinėje) ryšis bandyti pakeisti Dalią Grybauskaitę?

Natūralu, kad jei nepasitiki partijomis, tai nepasitiki ir Seimu bei jokia Vyriausybe, sudaroma partinio delegavimo į valdžią pagrindu. Būtent todėl partijomis nusivylusios verslo grupės, o taip pat ir pačios partijos ėmė kurti „šešėlinę“ visuomenės valdymo sistemą – tariamai nepolitinius judėjimus, „piliečių santalkas“ ir kitas struktūras, su kurių pagalba tikėjosi užsitikrinti bet kokią paramą savo tikslams, o ateityje galėtų „pasidalyti“ ir valdžia.

Tačiau valdančiajai koalicijai ir jos suformuotai Vyriausybei, norinčiai išsilaikyti valdžioje bent jau iki kadencijos pabaigos, neišvengiamai reikėjo prezidentinio stogo. Tokią apsaugą tarsi ant lyno balansuojančiai A.Kubiliaus Vyriausybei ir suteikė prezidentė.

Margame ir pagal sunkiai suvokiamus požymius fragmentuotame politiniame fone Geležinės magnolijos juodu diržu autoritetas atrodė neginčijamas, o politinio manevro galimybės – beveik neribotos.

Todėl prezidentė be didelio vargo ir parlamentinių partijų pasipriešinimo galėjo paskirti visus sau tinkamus teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų vadovus. Prezidentė net išsireikalavo nepartinės, bet sau lojalios profesionalės į finansų ministro postą. Beje, taip ji pakartojo prezidento V.Adamkus manevrą, kai jis privertė premjerą A.Brazauską atsivesti į šį postą ne partijos deleguotą Zigmantą Balčytį, o nepartinę D.Grybauskaitę.

Tačiau daugiau jokių pretenzijų dėl realiai vykdomos Vyriausybės politikos prezidentė nereiškė, pabrėžtinai demonstruodama, kad ji nesikiša į Seimo ir Vyriausybės reikalus, t. y. realią politiką. Net Lietuvos užsienio politiką ji iš esmės paliko užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio nuožiūrai, kai nepavykę diplomatiniai viražai Rusijos ir Baltarusijos pusėn neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Beje, net ir tas nesėkmes Rytų fronte prezidentė dabar gali nurašyti buvusiam užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui.  

Tokia padėtis ilgai tenkino tiek konservatorius, tiek prezidentę. Tačiau dabar padėtis tokia, kad valdančiosios daugumos ir prezidentės, ar bent V.Landsbergio partijos ir D.Grybauskaitės politinis paktas jau faktiškai anuliuotas. Prezidentė vardan savo šventos ramybės gal ir norėtų išlaikyti taikų sambūvį iki pat Seimo rinkimų, tačiau ji negali visiškai ignoruoti susiklosčiusios realybės. O politinė realybė tokia, kad konservatoriai neturi šansų laimėti ne tik Seimo, bet ir nenumaldomai artėjančius prezidento rinkimų.

Kas taps „vilties“ prezidente?

Dabar, kai prezidentė iš geidžiamos konservatorių politinės „nuotakos“ tampa tik vos pakenčiama sugyventine, konservatorių politinė ateitis tampa labai miglota. Faktiškai lieka tik atsarginis variantas – užsitikrinus Darbo partijos paramą, išrinkti Ireną Degutienę prezidente vietoj D.Grybauskaitės, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai išlaikytų įtaką net ir po pralaimėtų Seimo rinkimų.

Tuomet ir V.Landsbergiui nereiktų veržtis į prezidentūrą pro užpakalines duris, kai prireiks nurodyti, kurioje Lietuvos vietoje jau išsilaipino marsiečiai.

Bėda ta, kad „Snoro“ banko katastrofa sudegino ne tik paskutinius pasitikėjimo valdžia likučius, bet kartu su Seimo pirmininkės I.Degutienės autoritetu sudegino paskutinę konservatorių viltį sėkmingai pasirodyti jei ne Seimo, tai bent jau prezidento rinkimuose. Norint išplauti netikėtai užtiškusias dėmes ant dailiai puoselėjamo būsimosios konservatorių „vilties“ prezidentės veido, dabar reiks daug padirbėti. Prezidentė, atrodo, šiuo atveju nelinkusi teptis rankų skalbdama svetimus marškinius.

Tačiau partijų problema yra ir ta, kad ne Seimo komisijos, bet patys rinkėjai ieškos ir suras „Snoro“ žlugimo, žudančių sąskaitų už šildymą, benziną, didėjančių maisto kainų, nedarbo, emigracijos bei visų kitų Lietuvos nelaimių kaltininkus. Ir balsuodami gali nubausti taip, kad vieno premjero – A.Kubiliaus galvos bus per maža. Beje, savo nominalaus lyderio galvą konservatoriai, atrodo, jau seniai paaukojo miniai.

Tad pragmatiškai renkantis, konservatoriams rinkimuose geriau kariauti ne prieš Neringos Venckienės armiją, o kartu su ja. Gali būti, kad tokio aljanso tikslas – priversti D.Grybauskaitę savanoriškai atsisakyti antrą kartą dalyvauti prezidento rinkimuose.

Kad ir koks svarbus yra premjero postas, tačiau kai Lietuvą valdo tokios galingos moterys, kaip D.Grybauskaitė, I.Degutienė, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, finansų ministrė Ingrida Šimonytė, galinčios ir mokančios bet kada premjerą „pastatyti į vietą“, premjeras gali rinkimų kampaniją ramiai iškeisti į žygį dviračiais su žmona.

Šiam iškilių politiką „darančių“ moterų pulkui A.Kubilius tinka tik į politinius juodadarbius. Savo politinę karjerą partijos lyderio, premjero ar prezidento poste jis ramiai gali atidėti iki tol, kol ateis laikas įgyvendinti politinę viziją apie 2030-ųjų Lietuvą.

Todėl ne paslaptis, kodėl nė viena iš sveiko proto politinių lyderių nedrįsta pakovoti prieš įsisiautėjusią Garliavą. Prezidentė negali todėl, kad nesusikurtų sau dar vieno priešininko – aršios  violetinės armijos. Juk profesionalaus prezidentūros šturmų organizatoriaus D.Kuolio armija – jau už vartų.

Konservatoriai prieš Garliavą negali kovoti vien todėl, kad iš dalies drauge su savo revoliuciniais šaukliais kovodami propagandinius karus prieš mitologinius „pedofilų“, teisėjų, valstybininkų klanus patys ir sukūrė šį fenomeną. Juk jei Pakaunė šiandien balsuoja net ne už „sisteminius“ konservatorius, o už kirpėją Skučienę ir teisėją Neringą Venckienę, tai ką gali žinoti, už ką ryt balsuos paskutinė konservatorių tvirtovė – Kaunas?

Tad pragmatiškai renkantis, konservatoriams rinkimuose geriau kariauti ne prieš N.Venckienės armiją, o kartu su ja. Gali būti, kad tokio aljanso tikslas – priversti D.Grybauskaitę savanoriškai atsisakyti antrą kartą dalyvauti prezidento rinkimuose. Juk jei prezidentė nebegali suvaldyti Garliavos, tai kas patikės, kad ji gali suvaldyti Lietuvą? Gal tuomet visiems, ieškantiems „vilties“ prezidentės, nieko kito neliks, kaip investuoti tiesiog į N.Venckienę? Juk prieš Garliavą savo bejėgystę prisipažįsta net pats Katalikų bažnyčios hierarchas. Ar minios keliamą chaosą, politinę sumaištį ir propagandines atakas atlaikys prezidentė?

D.Kuolio, V.Uspaskicho ir R.Pakso gerbėjų santalkos jau kyla į rinkiminį karą, kuriame vienu balsu šaukia ir konservatoriai, ir Garliava, ir marsiečiai. Tuo tarpu kiti piliečiai bent kol kas balsuoja kojomis – emigruodami iš Lietuvos, nes jie čia iš tikrųjų „ne prie ko“. Negi kojomis balsuos ir D.Grybauskaitė?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min