Dažniausiai pasitaikanti lietuvių atvykimo į Graikiją priežastis – meilė. Kai kurie užsilieka atvažiavę sezoniniam darbui į kurią nors iš daugybės Graikijai priklausančių salų. Kiti studijuoja universitetuose ar kuria su turizmu susijusį verslą.
Jurgita – lietuvių bendruomenės Graikijoje pirmininkė. Atėnuose „Emigrantų“ žurnalistai lankėsi rugpjūčio pabaigoje, tad Jurgita įspėjo juos nevažiuoti tokiu metu, nes nieko neras. Rugpjūtis – atostogų metas, kai didžioji dalis sostinės gyventojų bent savaitei keliauja pailsėti į kurią nors salą.
Lietuva eurus skaičiuoja dar tik nepilnus metus. O graikai – jau keturiolika. Tačiau jie vis dar kalba apie tai, kad prie drachmos buvo daug geriau. Ne vienas prisimena, kad 2002-aisiais, euro įvedimo metais, viskas staiga pradėjo brangti.
Už graiko ištekėjusi Jurgita taip pat ilsisi. Tiesa, ne saloje, kaip yra pratusi, o sodyboje, nedaug nutolusioje nuo Atėnų, nes šiemet saloms nėra pinigų.
Ji – LRT radijo korespondentė Graikijoje. Jurgitos vyras graikas turi gėlių saloną. Šeima džiaugiasi, kad krizė neįveikė tokio rizikingo verslo. Juk kai nėra pinigų, žmonės galvoja, kaip sukrapštyti maistui, o ne rožėms ar lelijoms. Prieš dvylika metų, kai Jurgita apsigyveno Atėnuose, skurdo graikai net nesapnavo.
„Ekonominė situacija iš tikrųjų buvo visiškai kitokia, galima sakyti, 180 laipsnių kampu skiriasi. Iš pradžių atrodė, kad tai yra šalis rojus: saulė šviečia, jūra, žmonės visi laimingi, patenkinti. [...] Žmonės tada negalvojo apie tai, kas bus ateityje, kaip tik į Graikiją buvo visai neseniai atėjęs euras. Ir tada po truputėlį situacija keitėsi“, – prisimena Jurgita.
Dabar už MMA nupirktų 4 kartus mažiau pieno
Lietuva eurus skaičiuoja dar tik nepilnus metus. O graikai – jau keturiolika. Tačiau jie vis dar kalba apie tai, kad prie drachmos buvo daug geriau. Ne vienas prisimena, kad 2002-aisiais, euro įvedimo metais, viskas staiga pradėjo brangti.
„Kainos labai augo. Žinoma, kažkiek buvo pakelti atlyginimai ir pensijos. Bet iš tikrųjų, jeigu palyginsime šiandieną su tuo, kas buvo prieš 12 ar 13 metų, tai yra visai kas kita. Bet galima pasakyti, kad tauta išliko ta pati“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.
Pilni parkai žmonių, išpuoselėti paplūdimiai, šalta kava besimėgaujantys lauko kavinių klientai – jeigu nežinotum, kad Graikijoje krizė, bevaikštant po Atėnus net tokia mintis į galvą neateitų. Tačiau Jurgita tikina, kad krizė matosi net gatvėse. Rečiau taisomi keliai, netvarkoma aplinka, šaligatviai pamažu byra. O dar palyginti neseniai viskas buvo kitaip. Pradedant produktais, kuriuos žmonės galėjo nusipirkti už minimalią algą, baigiant visišku nesibaiminimu dėl ateities.
„Už minimalią algą tikrai galėjai nusipirkti daug daugiau. Pavyzdžiui, graikas seniau galėdavo nusipirkti beveik keturis kartus daugiau litrų pieno už savo minimalų atlyginimą, negu gali dabar“, – pavyzdį pateikia Jurgita.
Moteris net neabejoja: Lietuvos laukia identiškas scenarijus. Jos nuomone, euras lygu krizė: „Labai gaila, kad tą patį greičiausiai išgyvens ir Lietuva. Jau dabar matome, kokie yra dideli skirtumai, o euro zonoje esame tiktai daugiau negu pusę metų. [...] Nemaža dalis graikų tikrai sutinka, kad jų gyvenimas buvo visai kitoks, kai buvo senoji valiuta drachma.“
Žmonės gyveno, dirbo, gavo atlyginimą ir niekas niekada nesidomėjo, iš kur tas atlyginimas mokamas. Bankai seniau paskolas dalindavo kaip reklamines skrajutes.
Žmonės, kalbantys apie tai, kad krizė prasidėjo dėl euro, nėra visiškai neteisūs. Tačiau iš tiesų ekonomikos nuosmukį nulėmė ne pats euras, o nuosavos valiutos praradimas, kai tapo neįmanoma keisti pinigų kiekio. Galų gale Graikija įniko skolintis ir tai nesibaigia iki šiol. Ir nevykusios valdžios investicijos, kurias žmonės jau seniausiai pamiršo, lig šiol apie save primena. Pavyzdžiui, milijonai, išleisti Atėnų olimpinėms žaidynėms 2004-aisiais. Pinigų, leidžiamų tokiam svarbiam įvykiui organizuoti, graikai neskaičiavo. Specialiai žaidynėms išdygo daugybė pastatų, kurie pamažu virsta vaiduokliais.
Jurgita sako, kad dėl viso to kalta valdžia. Lietuvė – graikų tautos pusėje: „Labai lengva dabar apkaltinti, kad graikas labai išlaidavo. Žmonės gyveno, dirbo, gavo atlyginimą ir niekas niekada nesidomėjo, iš kur tas atlyginimas mokamas. Bankai seniau paskolas dalindavo kaip reklamines skrajutes. Čia irgi buvo labai didelė problema.“
Įsitvirtinti nelengva
Praėjusią savaitę „Emigrantai“ rodė interviu su Asta. Ji dirba tarptautinėje įmonėje ir gauna net ne 13, o 14 atlyginimų per metus. Graikiškų įmonių darbuotojai apie tai dabar gali nebent pasvajoti. Tačiau Jurgita prisimena, kad dar neseniai Graikijos valstybiniame sektoriuje tokia prabanga buvo kasdienybė.
„10 mln. žmonių – tokio valstybinio sektoriaus nereikėjo. Nebuvo jokios organizacijos, nežinojo, kiek valstybės sektoriuje dirbo žmonių, kiek gauna atlyginimo, kas per atlyginimas,13-a atlyginimų ar 14-a. Na, kur dar Europoje gaunamas 13-tas ar 14-tas atlyginimas“, – „Emigrantams“ kalbėjo lietuvė.
Kol krizė – Graikijoje pagrindinė tema, lietuvių bendruomenės pirmininkei darbo tikrai netrūksta. Į ją pagalbos vis kreipiasi ten gyvenantys tautiečiai.
Beveik 50 procentų jaunimo Graikijoje yra bedarbiai.
„Yra žmonių, kurie neteko darbo, kuriems buvo sumažintas atlyginimas. Jie atvažiavę labai sunkiai įsitvirtina, sunku atrasti geresnį darbą, nes, matote, patys graikai šiuo metu yra bedarbiai. Beveik 50 procentų jaunimo Graikijoje yra bedarbiai. Įsivaizduokite, kaip yra sunku susirasti lietuviui darbą, kai yra tokia bedarbystė“, – teigia Jurgita.
Yra ne vienas pavyzdys, kaip krizės ištikta šalis, lig tol mielai priėmusi darbo jėgą iš svetur, nelaimės akivaizdoje imigrantus atstumia. Pavyzdžiui, ispanai, noriai priėmę kitataučius, per krizę juos vis dažniau atleisdavo, teikdami pirmenybę saviems. Jurgita sako Graikijoje tokių pokyčių nepastebėjusi. Jeigu darbdaviai mano, kad lietuvis geresnis specialistas už graiką, per daug negalvoję priims tą, kuris geriau išmano savo darbą. Kaip bebūtų, darbo vietų mažėja ir konkurencija darosi vis didesnė.
Vis dėlto užsieniečius Graikijoje vis dar gelbsti turizmas. Lietuviai dažnai moka ne vieną užsienio kalbą, yra pasiryžę ilgoms darbo valandoms viešbučiuose, kavinėse ar restoranuose. Dirbdami nekvalifikuotą darbą, kai kurie įsitvirtina ir pasilieka.
„Sezono metu salose tikrai galima rasti darbo. Galbūt nebus kažkoks prestižinis darbas. Tai gali būti ir administratorė viešbutyje, gali būti pardavėja arba pardavėjas, pagaliau barmenas ir padavėjas graikiškoje tavernoje ar restorane“, – galimas darbo vietas vardija Jurgita.
Yra ne vienas pavyzdys, kaip krizės ištikta šalis, lig tol mielai priėmusi darbo jėgą iš svetur, nelaimės akivaizdoje imigrantus atstumia. Pavyzdžiui, ispanai, noriai priėmę kitataučius, per krizę juos vis dažniau atleisdavo, teikdami pirmenybę saviems.
Ir minimali alga, ir socialinės išmokos krizės smaugiamoje Graikijoje kelis kartus didesnės negu Lietuvoje. Tačiau pinigais nebesišvaistoma į kairę ir dešinę, kaip galbūt buvo anksčiau. Ir dėl bedarbio pašalpų tenka pakovoti.
Nesusikalbėjimo atvejų Graikijos valstybinėse įstaigose pasitaiko pakankamai dažnai. Jurgita atsimena atvejų, kai lietuvis mano padaręs viską, kad gautų išmokas, o vėliau pasirodo, kad pritrūko dokumentų.
„Socialinio skyriaus darbuotoja tiesiog gali pasakyti vienaip, lietuvis gali suprasti kitaip, tai tada į mus kreipiasi ir klausia, ar galėjo prašyti to ir ano. Ir kas yra susidūręs su ta problema iš lietuvių, gyvenančių Graikijoje, kurie yra mūsų socialinio tinklapio grupėje, visada labai mielai atsako“, – pasakoja Jurgita.
