Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip nupiešti Velykas? Pokalbis su menotyrininke S.Maslauskaite-Mažyliene

XIV a. bareljefas, kuriame Kristus žengia per romėnų karį
en.wikipedia.org nuotr. / XIV a. bareljefas, kuriame Kristus žengia per romėnų karį
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Kaip atvaizduoti Kristaus prisikėlimo slėpinį, krikščionių tikėjimo pamatą, kurio neįmanoma racionaliai suprasti? Kokie yra dažniausi Velykų siužetai? Evangelijose rašoma apie mokinių susitikimus su Prisikėlusiuoju, Bažnyčia moko, kad Kristus nužengė į pragarus, mirusiųjų buveinę. Visa tai panaudojama vaizduojant Velykas.

Rytų ikonografija kuo abstraktesniu, schematišku vaizdavimu perduoda žinią apie neeilinį įvykį, o Vakaruose dedamos pastangos sukurti žiūrovą jaudinančią dramą, užvesti jį ant kelio mąstymui apie slėpinį, paskatinti ieškoti asmeninio santykio. Apie tai – pokalbis su menotyrininke, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita Maslauskaite-Mažyliene.

- Kada atsiranda atvaizdai, kuriais skelbiamas Kristaus prisikėlimas, ir kokie jie?

- Meno istorikams į tokį klausimą atsakyti nesudėtinga. Pirmasis prisikėlimo atvaizdas krikščioniškoje ikonografijoje pasirodo IV a. antroje pusėje antkapinėje aplinkoje, konkrečiai – ant sarkofagų. Vaizduojamas kryžius prisikėlimo rytą. Akivaizdu, kad tai Velykos, nes šalia kryžiaus su „pax“ bei „alfa ir omega“ simbolika yra miegantys kapo sargybiniai, giedantys paukščiai. Kryžius kaip kančios ženklas vengiamas iki V a. pabaigos, o prisikėlimo „apvalkale“ pasirodo anksčiau. Du išlikusius sarkofagus su prisikėlimo ikonografija galima pamatyti Vatikano Pio Christiano muziejuje.

en.wikipedia.org nuotr./Kristaus simbolis virš romėnų karių, maždaug 350 m. po Kr. sukurtas kūrinys
en.wikipedia.org nuotr./Kristaus simbolis virš romėnų karių, maždaug 350 m. po Kr. sukurtas kūrinys

XII–XIII a. pasirodo kryžiaus kaip gyvybės medžio ikonografija. Ryškus pavyzdys yra Šv. Klemenso bazilikoje, Romoje. Turime pavyzdžių ir Bažnytinio paveldo muziejuje. Esama ir pranciškoniško pamaldumo, jų kryžiai apaugę relikvijomis, vaisingi. Kryžius, siejamas su prisikėlimu ir gyvybe ateina ir iki šių dienų dailės. Pavyzdžiai, Lietuvoje – Stanislovo Kuzmos Elektrėnų bažnyčios Nukryžiuotasis, Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbai.

Velykų ikonografija kaip ir visa krikščioniškoji ikonografija formuojasi kristologinėje šviesoje. 325 m. Nikėjos pirmasis susirinkimas nugludina credo, kurį išpažįstame, ir atveria kelią prisikėlimo vaizdavimui. V–VI a. Šv. Sabinos bazilikos Italijoje duryse vaizduojama stovinti Kristaus figūra orantos poza, išeinanti iš kapo. Kristus lyg ir dar nukryžiuotas, nes šalia matomi du žmogiukai, nurodantys į du drauge nukryžiuotus piktadarius, tačiau kapo namelis, iš kurio Kristus išeina, nurodo į prisikėlimą.

- Kurį laiką krikščionys tikėjimo tiesas išreikšdavo Senojo Testamento įvaizdžiais. Kokie naudoti Velykoms?

- Apskritai ankstyvuoju laikotarpiu Senojo Testamento įvaizdžiai sudaro gal 90 proc. visos krikščioniškos ikonografijos antkapinėje aplinkoje. Prisikėlimo temoje labai mėgstamas yra pranašo Jonos personažas, apstu jo vaizdavimo. Jis labai svarbus kaip Kristaus prisikėlimo alegorija, nuoroda į būsimą Išganymo istorijos kulminaciją dėl Kristaus pasakymo: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Mt 12, 40). Dar į Nukryžiuotojo prisikėlimą nurodo varinis žaltys: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“ (Jn 3, 14). Analoginė koncepcija remiasi tais žodžiais, kuriuos pats Kristus ištransliavo mokiniams.

Vakarų dailėje prisikėlimas dažnai vaizduojamas kaip Kristaus žengimas iš kapo, nors jis nėra aprašytas Šventajame Rašte.

Bizantai pirmieji pradeda rodyti, kaip Kristus nužengė į pragarus ir sugrįžęs pas mokinius buvo atpažintas. Ankstyvajam laikotarpiui, VI–X a., įprastas diptikas būtų toks: nužengęs į pragarus Jėzus iš ten traukia pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, o šalia atpažinimo istorija, pavyzdžiui, susitikimas su Marija Magdaliete ar su Emauso mokiniais. Ankstyvosios Bizantijos laikais labai svarbus nužengimo į pragarus momentas, atpirkimas ir visos išganymo ekonomijos, kaip pasakytų teologai, koncepcija.

Per ikonų teologiją nugludinamas ir žengimo iš kapo vaizdinys. Paprastai matome Kristų mandorloje, migdolo formos aureolėje, žengiantį iš pragarų per kryžiaus medį, tempiantį pirmuosius tėvus. Jo rankos būna iškištos tarsi pažeidžiant saugų mandorlos apvalkalą. Į tokį vaizdą suplaukia ne viena tema: Kristus – visatos valdovas, pantokratorius, alfa ir omega, mirties nugalėtojas.

Kultūrine, menine, ekonomine ir kitomis prasmėmis krikščionybė stipriausia buvo Rytuose, dabartiniame Stambule. Bizantijos įtakai plintant, jų ikonografija pasiekia ir Vakarus. Katalikiška tradicija praturtina ją šventųjų mistikų patirtimis, vizijomis, ekstazėmis.

- Kalbant apie prisikėlusio Kristaus atpažinimo siužetus, vienas ryškiausių ir dažniausių – noli me tangere. Nelaikyk manęs, sakė Jėzus Marijai Magdalietei. Kada jis randasi ir kaip paaiškinti jo populiarumą?

- XIV-XV a. Vakarų Europoje prasideda šventosios Marijos Magdalietės bažnytinių brolijų steigimasis. Į šios garsiosios nusidėjėlės įvaizdį suplaukia kelių evangelinių moterų istorijos. XIV a. prasidėjus Devotio Moderna sąjūdžiui, asmeninio pamaldumo, asmeninio santykio su Dievu paieškoms, Marija Magdalietė ir kiti garsūs atgailautojai tampa sektinais pavyzdžiais par excellence. Ja labai žavimasi ir baroko epochoje. Po Tridento susirinkimo XVI a. ir Lietuvoje pasipila Magdalietės brolijos, draugijos ir bažnyčios. Pamaldumas šiai šventajai įkvėpė domėjimąsi ir „nelaikyk manęs“ tema. Pats Šventojo Rašto pasakojimas turtingas, vaizdingas, suteikiantis menininkams daug minčių.

- Kitas siužetas – Emauso mokiniai kelyje arba vakarieniaujantys.

- Seniausi atvaizdai yra mokinių kelyje. Atpažinimą vakarieniaujant mes esame įpratę matyti labai iliustratyvų: sėdi prie stalo nustebę, priblokšti,kartais iš nuostabos net nugriuvę nuo kėdžių, gestikuliuoja ir t. t. Turbūt, seniausioje „Emauso mokinių“ scenoje Romos Šv. Sabinos bazilikos duryse matome Jėzų, stovintį tarp dviejų mokinių orantos poza, o šalia du mokiniai ir dvi palmės – amžinybės simbolis. Teofaninis atpažinimo momentas yra statiškas, abstraktus, nors Evangelijoje rašoma, kad mokiniai atpažįsta Kristų jam laužant duoną.

en.wikipedia.org nuotr./Caravaggio paveikslas, vaizduojantis Jėzų su mokiniais Emause
en.wikipedia.org nuotr./Caravaggio paveikslas, vaizduojantis Jėzų su mokiniais Emause

Vėliau šį siužetą pamėgsta renesanso, ypač baroko menininkai. Šedevrus šia tema yra sukūrę Rembrandt‘as, Rubensas, Velasquesas, Caravagio ir kiti. Caravagio nutapė net keletą Kristaus atpažinimų Emause. Naktis, tamsa, drama, pokalbis, atpažinimas, Kristaus dingimas – menininkams atriša rankas.

- Menininkams dėkingas ir Tomo susitikimas su Jėzumi, kai mokinys liečia Mokytojo žaizdas.

- Netikintis Tomas pradedamas vaizduoti XII amžiuje, gotikinių katedrų kapiteliuose, miniatiūrose, mat krikščioniškoji ikonografija pirmiausia nusigludina pagal liturginių metų šventes ir jų skaitinius. Seniausia šventė – Trys karaliai, po to atsiranda Velykų rytas, Atsimainymas. Svarbiausių kanoninių švenčių yra dvylika, jos pirmiausia ir atvaizduojamos. Kiti atvaizdai gimsta vėliau, dažniausiai vėlyvaisiais viduramžiais ir apipina „kanoninę“ liturginių metų švenčių ir skaitinių ikonografiją. Jie skirti asmeniniam polėkiui, sujaudinimui, atsivertimui, atpažinimui, tapatinimuisi su Šventojo Rašto istorija. Apaštalą Tomą ypač mėgsta Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų barokas dėl kūniškumo, pamaldumo šventiesiems, kurie aktualūs ir polemikoje su protestantais. Šiuolaikiniai menininkai taip pat dažnai sugrįžta prie „Netikinčio Tomo“ vaizdavimo.

- Kokie dar siužetai svarbūs Velykų vaizdavime?

- Kito pavidalo, tačiau iki šiol susidomėjimą žadinantis siužetas yra Turino drobulė, Kristaus įkapės. Niekaip kitaip negalime jos interpretuoti kaip tik Evangelijos apie tuščią Jėzaus kapą kontekste. Yra net mokslas apie drobulę – sindonologija (sindone itališkai - drobulė), Turine sindonologai turi institutą, organizuoja konferencijas, leidžia leidinį.

Velykų rytą kapo rūsyje Petras ir mylimasis mokinys pamatė drobules ir skepetą, kuri buvo Kristui ant galvos. Sakinys iš Evangelijos: „Jis [mokinys, pirmas atbėgęs prie kapo] pamatė ir įtikėjo“ sindonologams, drobulės tyrinėtojams ir visiems Turino drobulės gerbėjmas yra pamatinis. Iš to jie sprendžia, kad patikėti privertė būtent įkapės, o ne akmuo ar kažkas kitas.

„Scanpix“/AP nuotr./Turino drobulė
„Scanpix“/AP nuotr./Turino drobulė

Turino drobulė ir kitos antrinės Kristaus relikvijos yra prisikėlimo slėpinio aspektas svarbus tiems, kurie trokšta kažką užčiuopti, pamatyti. Turino drobulė yra saugoma Turino šv. Jono Krikšytojo katedroje. Paskutinį kartą buvo viešai eksponuojama 2015 m.

Gerbti ji pradedama nuo V a., o diskusijos dėl jos autentiškumo tęsiasi ir šiandien. Drobulėje matomas sumušto žmogaus kūno atvaizdas. Relikvinės skepetos saugomos Šv. Petro bazilikoje, Sancta Sanctorum koplyčioje prie Laterano bazilikos, Manoppello šventovėje.

Kalbėdami apie Velykas, be biblinių scenų, kurios traukė kurti visų laikų menininkus, turime atsižvelgti į relikvijų, bylojančių apie prisikėlimą, aspektą. Ne tik tikėjimo perspektyvoje, bet ir krikščioniško meno istorijoje šios relikvijos tapo pirmavaizdžiais ikonų kūrėjams, įkvėpė Kryžiaus kelio stočių apmąstymus ir dabar jų aplankyti plūstantys piligrimai trokšta išvysti veidą To, kurį Amžinybės šviesoje mato mūsų mirusieji.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min