Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 16d. 08:02

Kandidatai be grimo: V.Ušackas – apie jaunystę Skuode, pokylius pas D.Trumpą ir krepšinį su S.Ivanovu

Vygaudas Ušackas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vygaudas Ušackas

Artėja Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Vienas po kito vis daugiau politikų praneša apie ketinimus juose dalyvauti ir siekti tapti Dalios Grybauskaitės įpėdiniais. Portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Kandidatai be grimo“, kuriuo siekiama atskleisti mažiau žinomą kandidatų gyvenimo pusę. 

Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus neabejotinai sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, atostogų vietas, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus portalas 15min ir užduoda kandidatams.

Ketvirtasis pašnekovas – diplomatas buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ir Jungtinėje Karalystėje bei Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Su V.Ušacku 15min žurnalistas susitiko jo sodyboje Utenos rajone.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudas Ušackas savo sodyboje
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudas Ušackas savo sodyboje

Svarbiausi faktai apie V.Ušacką:

Amžius: 54 metai

Gimimo vieta: Skuodas

Išsilavinimas: teisininkas

Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus.

– Vygaudai, papasakokite apie savo šeimą. Iš kurio krašto esate kilęs?

– Pagal dirvą esu žemaitis, pagal kraują – aukštaitis. Mano šeima iš tėvelio pusės yra kilusi iš Anykščių ir Utenos rajonų. Kadaise čia buvo Ušackų ir Rinkevičių dvarai. Mano tėvelis augo Bajoriškėse, iš čia ir buvo ištremtas.

Mama yra iš Ukmergės rajono, Obelių kaimo. Šalia Kurėnų ežero. Ten aš išmokau plaukti, karves melžti ir šieną pjauti.

Tėtis su mama susipažino Ukmergėje. Jie apsivedė ir išvažiavo į visai kitą Lietuvos pusę. Ir aš gimiau bei užaugau Skuode – mieste, nuo kur prasideda Lietuva. Tai yra atokiausias Lietuvos kraštas, atokiausias rajono centras. Tuo labai didžiuojuosi, labai myliu savo gimtinę, joje rengiu, organizuoju labdaringus, paramos projektus.

Tiesa, nors gimiau ir užaugau Skuode, vasaros mėnesius visada leisdavau Ukmergėje. Tiksliau – tarp Obelių kaimo ir Ukmergės turgaus, kur močiutė dirbo svarstyklių išdavėja, o senelis buvo karuselių sargas. Aš jiems padėdavau.

– Koks buvote vaikas? Labiau mėgote sportuoti ar skaityti knygas?

– Buvau normalus, niekuo smarkiai neišsiskiriantis vaikas. Man patikdavo ir skaityti, ir krepšinį žaisti. Patikdavo ir sportuoti, ir paišdykauti kartais. Diskotekas savo laikais vedžiau (juokiasi). Buvome diskžokėjai su Alma Budrikyte, dabar ji verslininkė.

Diskotekas vedžiau tuometinėje Skuodo 2-oje vidurinėje mokykloje, taip pat tuometiniame Skuodo restorane penktadieniais ir šeštadieniais.

Diskus pats ir pirkdavau, ir parduodavau juodojoje rinkoje, dar rublį užsidirbdavau. Būdavo juodoji rinka, žmonės žinojo, kur gauti. Buvo „taškas“ Palangoje, kur pardavinėdavo, atsimenu. Ir džinsus pirkdavome bei parduodavome, kad turėtume kapeikų nupirkti, pavyzdžiui, spalvotas lempas, kurios šviestų diskotekoje.

Grojau ir mokyklos roko grupėje mušamaisiais. Kartais, kai yra proga, ir dabar prisėdu prie mušamųjų. Paskutinį kartą su Igoriu Berinu (grupės „Hiperbolė“ narys, – 15min) Šiaulių „rotaristų“ susitikime prieš keletą mėnesių išdrįsau mušamaisiais šiek tiek pagroti.

Kalbant apie sportą, labai didžiuojuosi, kad būtent mano kartos Skuodo krepšinio komanda, treniruojama Petro Vyšniausko, kuris iki šiol Skuode gyvena, savo amžiaus grupėje krepšinyje buvo penkti Lietuvoje. Buvome, jei neklystu, dešimtokai. Finalinės varžybos vyko Panevėžyje, žaidėme prieš Arvydą Sabonį ir kitas būsimas Lietuvos žvaigždes. Ir mūsų komanda, mažo Lietuvos miestelio komanda, užėmė garbingą penktą vietą, po Kauno, Vilniaus, Biržų ir Panevėžio.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudo Ušacko sodyba
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudo Ušacko sodyba

Vasaromis, kai buvau jaunas, talkininkavau seneliams. Ir žolę, ir rugius pjaudavau, močiutė išmokė ir karvę melžti (juokiasi). Ir svarstykles išdavinėti. O vėliau, kai buvau dešimtokas ar vienuoliktokas, vasaromis ir dirbdavau. Statybose, melioracijoje.

Kad papildomą rublį užsidirbčiau, kad galėčiau tais laikais madingus „Levi's“ ar „Wrangler's“ džinsus nusipirkti. Ne tik sau, bet ir broliui, kuris buvo studentas ir neturėjo tiek pajamų, kiek aš.

– Ar mokate žemaitiškai?

– O kap tad? Aš užaugau, gimiau, 20 metų gyvenou Skoude. Tai kumet atvažiounu Žemaitijoj, tai mon širdis atgyja. Ir dvasia atsigauna. Stengiuos visąlaik rokautis žemaitiškai. Mon žmonelė iš Akmenės yr, tai kumet norim, kad vakai nesuprastų, rokounamės žemaitiškai. Ar supratot, ką pasakiau? (Juokiasi)

– Įtempęs klausą supratau. O dabar dar būna progų pasikalbėti žemaitiškai?

– Taip, aišku. Kaip ir sakiau – kalbuosi ir su skuodiškiais, ir su telšiškiais, ir su plungiškiais. Vaikai supranta ir angliškai, ir prancūziškai, ir rusiškai, bet kai norim, kad nesuprastų, žemaitiškai kalbam.

– Kur studijavote?

– Mane nuo mokyklos suolo domino valstybė ir teisė. Norėjau suprasti, kodėl valstybė ir teisė apskritai egzistuoja.

Pirmąkart į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą stojau 1982 m., įstoti nepavyko. Aišku, buvau nusivylęs. Tada įsidarbinau dažytoju. Aš, piemeniokas, uždirbdavau po 160 rublių per mėnesį. O mama, pradinių klasių mokytoja, uždirbdavo 120 rublių per mėnesį. Tai tada buvo jūra iki kelių. Galėdavau ir į Kauną, ir į Vilnių nuvažiuoti, ir draugus vaišinti, ir į barus kviesti, ir į krepšinį bilietus nupirkti, kad kartu sirgtume.

„Global Lithuanian Leaders“ nuotr./Vygaudas Ušackas
„Global Lithuanian Leaders“ nuotr./Vygaudas Ušackas

1983 m. mane pašaukė į sovietinę kariuomenę. Dvejus metus tarnavau Kazachstane, Karagandoje. Nors šiaip mus, 25 lietuvius vairuotojus, turėjo išsiųsti į Afganistaną. Bet pavyko to išvengti.

Išėjo taip, kad mes tiesiog pramiegojome. Mūsų kapitonas, kuris vežė, šiek tiek padauginęs svaigiųjų gėrimų tiesiog pramiegojo. Nepatekome į traukinį, mūsų nenuvežė į tuometinę Frunzę. Taip mes išvengėme karo Afganistane.

Grįžęs vėl stojau į Teisės fakultetą, šįkart jau įstojau. Ir baigiau.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Susipažinome 1989 m „Atgimimo“ redakcijoje. Tuo metu buvau aktyvus studentų sąjungos narys. Mano diplominis darbas buvo apie Thomo Jeffersono politinės filosofijos teisinius aspektus. Ir tada užsidegiau JAV Nepriklausomybės aktu, Jeffersono politine filosofija. Bandydavau ją – žodžio laisvę, demonstracijų laisvę, laisvą rinką – perteikti ir pritaikyti Lietuvai.

Apie tai straipsnius rašiau „Atgimimui“. Ir kartą, atnešęs straipsnį, pamačiau gražią merginą. Pradėjau dar dažniau rašyti ir nešti. Taip mes ir susipažinom su ja.

Monikos Dovidaitės nuotr./Loreta ir Vygaudas Ušackai
Monikos Dovidaitės nuotr./Loreta ir Vygaudas Ušackai

Nuo pažinties iki santuokos praėjo maždaug metai. Tais laikais tai atrodė pakankamai ilgai. Dabar gali atrodyti sunkiai suprantama (šypsosi). Turime du vaikus – sūnų Raimondą ir dukrą Paulą.

– Jūsų sūnus, jei neklystu, yra savanoris? Gal galite papasakoti plačiau?

– Taip, tikrai taip. Tuo metu mes gyvenome Maskvoje, ir sūnus nutarė padaryti pertrauką tarp bakalauro ir magistro studijų bei Maskvoje pasimokyti rusų kalbos.

Tada prasidėjo Krymo karas, buvo paskelbtas savanorių šaukimas, ir jis vieną vakarą grįžo bei pasakė, kad grįžta į Lietuvą. Kad nori tarnauti Lietuvai, išmokti ginti Tėvynę.

Jis 9 mėnesius atitarnavo Klaipėdoje, dragūnų batalione. Labai juo didžiuojamės. Visiems tėvams noriu palinkėti, kad jie skiepytų meilę, pilietiškumą, patriotizmą savo vaikams. Ir kad vaikai eitų tarnauti, išmoktų ginti savo tėvynę.

Visiems tėvams noriu palinkėti, kad jie skiepytų meilę, pilietiškumą, patriotizmą savo vaikams. Ir kad vaikai eitų tarnauti, išmoktų ginti savo tėvynę.

Drąsiai sakau – kariuomenė sūnui davė daug teigiamų emocijų ir charakterio bruožų. Iš pradžių jis buvo... na, žinote, kaip jauni žmonės visuomet mano, kad jie yra patys protingiausi ir jiems nebūtina klausytis patarimų.

Bet kariuomenėje jis gavo, pirma, papildomą fizinį pasirengimą ir ištvermę, antra – drausmę ir pagarbą, nes kariuomenėje yra tvarka ir tai labai gerai, trečia – sugebėjimą žaisti komandiškai. Ne tik jausti tarnybos draugo petį, bet ir suprasti jį iš žvilgsnio. Labai svarbus patyrimas, kurį turėtų kiekvienas jaunas žmogus patirti.

Dabar sūnus dirba audito kompanijoje „Ernst & Young“.

– O dukra ką veikia? Lietuvoje gyvena?

– Didžiojoje Britanijoje. Ji specializuojasi sveikos mitybos srityje, beje, neseniai 15min buvo jos interviu. Dirba mažame startuolyje, įvedinėja naujus produktus – sveikus batonėlius ir panašiai. Rašo tinklaraštį. Šiuo metu kartu su draugu Jonu gyvena Gilforde, netoli Londono. Tikiuosi, kad jie anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą.

– Grįžkime prie jūsų. Kaip prasidėjo jūsų diplomato karjera?

– Kaip ir sakiau, mane visada domino valstybė ir teisė. Kol rašiau apie Jeffersoną, mane pradėjo kviesti į įvairius renginius. Pavyzdžiui, 1989 ar 1990 metais vienas mano diplominio darbo mentorių Bogdanas Šlachta iš Krokuvos Jogailaičių universiteto mane pakvietė į tarptautinį konservatyviai liberalios minties studentų suvažiavimą Krokuvoje.

Vykstant ten man Sąjūdžio žmonės įdavė didelį paketą nuvežti į Lenkiją – du šimtus laikraščio „Sąjūdžio žinios“ egzempliorių anglų kalba. Ir bevežant prie sienos mane sustabdė KGB. Išlaipino, sulaikė 12 valandų, surašė protokolą, atėmė visas „Sąjūdžio žinias“.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./1991-ųjų pučas Maskvoje
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./1991-ųjų pučas Maskvoje

Pavėlavęs, po dviejų parų, atvažiavau į pačią konferencijos pabaigą. Organizatoriams papasakojau, kas įvyko, ir jie greitai suorganizavo spaudos konferenciją, pasikvietė žurnalistus. Ir, jei neklystu, „Gazeta Wyborcza“ išspausdino interviu, papasakojo, kaip lietuvis studentas su laikraščiais buvo sulaikytas. Pirmą sykį patekau į žiniasklaidą. Ir mano draugai gyrė mano interviu ir skatino imtis diplomatinės veiklos ateityje.

Bet tada, 1990 metais, aš turėjau vieną tikslą – pabaigti mokslus. Tuometinis mano darbo vadovas profesorius Zenonas Namavičius man pasiūlė dirbti universitete, suteikė dėstytojo etatą. Turėjau rašyti, kaip tada vadinosi, kandidatinį darbą.

Mane pakvietė stažuotis į Norvegiją ir Daniją, suteikė stipendiją. Norėjau būti dėstytoju. Bet tada sulaukiau skambučio iš Užsienio reikalų ministerijos – buvo perduotas pirmojo užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo kvietimas pradėti dirbti ministerijoje, o vėliau važiuoti į Briuselį padėti atidaryti Lietuvos atstovybės ES ir NATO.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Algirdas Saudargas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Algirdas Saudargas

Tada aš sakiau, kad nežinau, abejoju, galvojau, kad noriu baigti rašyti darbą, įgyti mokslinį laipsnį. Bet po ilgo telefoninio pokalbio mane danai, su kuriais mes gyvenome, smarkiai sugėdino, sakė – kaip tu drįsti atsakyti, kai tave valstybė kviečia, kai turi istorinį šansą būti vienu iš valstybės statybininkų?

Po to sugėdinimo pasakiau, kad sutinku. Ir tapau ministerijos darbuotoju. Pradžioje kuravau ES ir NATO Vilniuje, o vėliau buvau komandiruotas į Briuselį.

– 2000 m. tapote vyriausiuoju Lietuvos derybininku dėl stojimo į ES. Ką atsimenate iš tų laikų? Kas buvo sunkiausia?

– Atsimenu, kaip reikėjo vytis nueinantį traukinį, nes mes pradėjome derybas metais vėliau negu Estija ar Lenkija. Reikėjo daug sumanumo, išminties ir komandinio darbo, kad pasivytume ir baigtume derybas kartu su šalimis, kurios pradėjo žymiai anksčiau.

Lietuvoje buvo ganėtinai daug skepticizmo. Kai kurios grupės buvo įbaugintos. Paradoksalu, kad tai buvo grupės, kurios vėliau išlošė kone daugiausia. Pavyzdžiui, ūkininkai. Jie buvo įbauginti, kad atvažiuos Vokietijos ar Švedijos žemvaldžiai ir supirks viską. O nutiko atvirkščiai – atsirado lietuviški žemvaldžiai, kurie supirko tūkstančius hektarų ir gauna dosnią ES paramą.

Ir tarp pramonininkų buvo žmonių, kurie bijojo konkurencijos, manė, kad tik Rusijos rinkoje Lietuvos gamintojų produkcija gali būti realizuojama. Reikėjo įtikinėti, reikėjo dirbti, kalbėtis, derėtis. Su lietuviais derėtis buvo sunkiausia. Bet ilgainiui iš narystės visi išlošėme.

– Po to tapote ambasadoriumi JAV. Kaip gavote pasiūlymą? Ar daug svarstėte?

– Tai buvo prezidento Valdo Adamkaus sprendimas. Jis, žinodamas mano platų draugų tinklą JAV, matydamas mano diplomatinius įgūdžius ir talentus, pasiūlė vykti į Vašingtoną. Kaip jis juokavo, su bilietu į vieną pusę. Sakė: „kol Lietuva neįstos į NATO, tol tu nesi pageidaujamas Lietuvoje“.

Tai buvo labai aiški mano misija, kurią išdėsčiau ir prezidentui George'ui W. Bushui, kai įteikiau įgaliojamuosius raštus. Paprastai į Baltuosius rūmus ambasadoriai ateina su šeimos nariais, vaikais, kiti – net su anūkais. Prieš mane ėjo Kataro ambasadorius su 6–7 vaikais ir su anūkais, iš viso gal 12 žmonių.

O aš į Ovalinį kabinetą įžengiau vienas. Mano šeima dar buvo Lietuvoje, norėjome, kad vaikai mokslo metus baigtų. Žmona pasiliko su vaikais Nemenčinėje, kur tada gyvenome. Ir G.Busho pirmas klausimas buvo – kodėl tu vienas? Atsakiau – atvažiavau sunkiai dirbti.

G.Busho pirmas klausimas buvo – kodėl tu vienas? Atsakiau – atvažiavau sunkiai dirbti.

Tada jis į mane kreipėsi kareiviškai – kokia tavo misija, koks tavo uždavinys? Atsakiau: „Mano uždavinys yra užtikrinti jūsų paramą Lietuvos stojimui į NATO.“

Jis pasisuko į savo patarėją Condoleezą Rice ir paklausė – „Condi, kokia problema?“ Ir aš, nelaukdamas, kol ji atsakys, pats pasakiau: Rusija. Jis labai susidomėjo ir pasiūlė prisėsti pasikalbėti.

„Scanpix“ nuotr./JAV prezidentas George'as W.Bushas.
„Scanpix“ nuotr./JAV prezidentas George'as W.Bushas.

Mūsų kliūtis išties buvo galima Rusijos reakcija. Vakariečiai bijojo, kad mes, neklaužados, sugadinsime santykius ar išprovokuosime konfliktą. Reikėjo parodyti, kad mums tai istorinė misija. Kad norime būti vieningos ir laisvos Europos dalimi, kad pagalių į ratus nekišime. Priešingai – kad bendraujame su Rusija.

Tada, beveik prieš 20 metų, su Kaliningrado sritimi išties bendravome labai sėkmingai. Įtraukdavome juos į regioninį bendradarbiavimą, taip mažinome galimą nepasitenkinimą. Ir pasiekėme įspūdingų rezultatų – Lietuva Karaliaučiaus gyventojų akyse buvo įvardijama kaip draugiškiausia, palankiausia valstybė. Net Baltijos laivyno vadas, admirolas Jegorovas buvo pareiškęs, kad Lietuvos stojimas į NATO nėra grėsmė Kaliningrado sričiai.

Amerikoje aktyviai dirbau su JAV senatu. Mums labai talkino JAV lietuvių bendruomenė, labai įtakinga JAV žydų bendruomenė, JAV lenkų kongresas. Dirbau ir su verslininkais, investuotojais, tarp jų – ir su Donaldu Trumpu. Su Loreta skridome jo lėktuvu, du kartus lankiausi jo viloje Palm Biče.

Turbūt labiausiai jaudinantis momentas mano gyvenime įvyko, kai JAV senato posėdyje už tai, kad Lietuva būtų priimta į NATO, balsavo 98 senatoriai. Prieš nebalsavo nė vienas. To balsavimo išklotinę man paskui padovanojo, ji kaba Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Tai labai apčiuopiamas mano darbo rezultatas, kuriuo labai džiaugiuosi.

– Minėjote prezidentą Trumpą. Kaip susitikote su juo? Kokį įspūdį jis jums paliko?

– Pas jį viloje Palm Biče lankiausi du kartus, dalyvavau ir viename golfo turnyre su juo. Mes iš jo gavome kvietimą, kuriuo jis kvietė dalyvauti jo rengiamame JAV Raudonojo Kryžiaus labdaros pokylyje. Jo metu buvo renkamos lėšos uragano Katrinos aukoms padėti.

Tie apsilankymai, buvo, jei neklystu, 2005 ir 2006 metais. Bendravome su jais dvejus metus iš eilės, pokylis trukdavo visą savaitgalį. Ten susirinkdavo daug politikų, multimilijonierių ir milijardierių. Tada, aišku, niekas nekalbėjo apie Trumpą kaip apie galimą prezidentą.

Jis labai gyvas, labai šoumeniškas, greitai reaguojantis, mėgstantis pasijuokti, šiek tiek pajuokti kitus.

Jis labai gyvas, labai šoumeniškas, greitai reaguojantis, mėgstantis pasijuokti, šiek tiek pajuokti kitus.

Kai mes su Loreta pirmąkart priėjome prie Melanijos ir jo pasisveikinti, jis paklausė „Iš kur jūs?“. Aš atsakiau, kad esame iš Lietuvos. Jis ne taip išgirdo ir atsakė: „Jūs iš Slovėnijos? Šaunu, Melanija irgi iš ten.“

Papasakojau apie Lietuvą. Jis žinojo apie Lietuvą, sakė, kad turi draugų iš ten. Tuo metu, manau, niekas iš tada pas jį buvusių žmonių neįžvelgė jo galimo dalyvavimo politikoje ar dalyvavimo JAV prezidento rinkimuose.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

– O kokį įspūdį paliko George'as Bushas?

– Labai palankų. Busho asmuo yra pavyzdys, ką gali padaryti žiniasklaida. Žiniasklaida pajuokdavo jį, tyčiojosi, kad jis toks Teksaso berniukas, nelabai suprantantis pasaulį. Bet jis buvo labai šiltas, turėjo gerą humoro jausmą. Pavyko su juo ir ponia Laura Bush užmegzti gana artimą ryšį.

Papasakosiu vieną istoriją. 2004 metais vyko JAV prezidento rinkimai, Bushas varžėsi su demokratu Johnu Kerriu. Mūsų vaikai tuo metu lankė mokyklą Vašingtone, buvo kokioje 6–8 klasėje. Amerikiečiai turi tradiciją, kad mokykloje irgi organizuojami rinkimai, kuriuose vaikai balsuoja už norimą prezidentą – taip vaikai skatinami galvoti apie politiką, joje dalyvauti.

Kadangi mes namie visada labai palankiai kalbėdavome apie Bushą, jie grįžo labai nusiminę ir klausė – kodėl amerikiečiai nemėgsta Busho? Pasirodo, rinkimuose mokykloje dalyvavo gal 280 vaikų, ir iš jų tik 9 balsavo už Bushą. Du Ušackai tarp jų. Nes Vašingtonas tradiciškai remia demokratus.

Šventinio priėmimo, į kurį netrukus po to mane pakvietė Bushas, metu, pasakiau jam – po to, ką girdėjau iš vaikų, esu labai susirūpinęs dėl jūsų sėkmės. Jis paklausė – kodėl? Aš papasakojau apie vaikų rinkimus. Jis tada pasakė: „Oho. Kaip pasakytų mano mama – puikus auklėjimas.“

Diplomatui svarbu išnaudoti tokias progas neformaliam bendravimui. Žmonės tai prisimena, ir vėliau, atėjus rimtam reikalui, tu gali pasinaudoti savo ryšiais, kad valstybės vadovui perduotum vieną ar kitą žinią, pabandytum išdėstyti savo argumentus, nuteikti palankiai Lietuvai.

– Su kuo iš įžymybių dar teko bendrauti?

– Su Billu Gatesu. Šviesios atminties investuotojas ir filantropas Juozas Kazickas, su kuriuo puikiai sutariau, sužinojo kad Billo ir Melindos Gatesų fondas rengia projektą – kaimuose įvesti internetą ir nupirkti kompiuterius. Ir kad projektui planuoja pasirinkti po vieną valstybę kiekviename žemyne. Jis man paskambino ir pasakė – Vygaudai, bandyk jį pasiekti, kad pasirinktų Lietuvą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Milijardierius Billas Gatesas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Milijardierius Billas Gatesas

Man pavyko susitikti su juo, jo žmona ir tėčiu bei pateikti argumentus, kuo Lietuva artima Amerikai ir kodėl svarbu, kad fondas Lietuvą pasirinktų savo projektui. Taip ir įvyko.

Šarūnas Marčiulionis man padėjo susipažinti su NBA žvaigždėmis. Teko ir su Dirku Nowitzkiu bendrauti, ir su Yao Mingu. Hjustone buvome surengę Lietuvos visų žvaigždžių šventę. Įėjimas į sportinio pasaulio ratą padėdavo ir politikoje.

Buvau gavęs specialų leidimą žaisti krepšinį JAV kongreso krepšinio aikštelėje. Ten galėjo žaisti tik kongresmenai. Tokiu būdu neformaliai bendravome su senatoriais, kongresmenais. Krepšinio metu, o po krepšinio – prie alaus bokalo. Galėjome kalbėtis ne tik apie sportą, bet ir apie politiką, galėjau palenkti juos paramos Lietuvai klausimais.

Tikiu asmeninės diplomatijos svarba. Krepšinio diplomatija JAV, golfo diplomatija Didžiojoje Britanijoje, tenisas Londone – visa tai atveria pažintis su aukščiausiais politikos vairininkais.

Tikiu asmeninės diplomatijos svarba. Krepšinio diplomatija JAV, golfo diplomatija Didžiojoje Britanijoje, tenisas Londone – visa tai atveria pažintis su aukščiausiais politikos vairininkais.

Padeda užmegzti neformalius santykius.

– Ar dabar pats dar išbėgate į aikštelę?

– Išbėgu, pažaidžiu, o kaip kitaip. Ir Skuode žaidžiau, kai buvome dabar birželio mėnesį. Vyko 15-asis ambasadoriaus taurės turnyras Skuode, suvažiavo Žemaitijos komandos.

– Kokioje pozicijoje žaidžiate?

– Gynėjo. Anksčiau tritaškius pataikydavau neblogai. Mūsų senoji komanda ir dabar dar susirenka kartu. Ir Skuode varžybose mes, senjorai, dar pamokom jaunimą, kaip tiksliai mėtyti, kaip perduoti sumanius perdavimus, kaip laimėti. Nors senjorai, bet dar galim (juokiasi).

– Po JAV buvote ambasadorius Jungtinėje Karalystėje. Kokie prisiminimai iš ten?

– Įstrigo tai, kad teko organizuoti karalienės Elizabeth II pirmąjį ir vienintelį valstybinį vizitą į LT. Tai buvo nepaprasta patirtis, pabendrauti su karališkąja šeima ir ja pačia. Teko bendrauti ir prieš vizitą, ir po, ir vizito metu.

Karališkojoje šeimoje be galo daug reiškia protokolas ir subtilybės, kurios gal ne visada yra matomos atvira akimi. Labai svarbu yra tradicijos.

– Dar vėliau dirbote Afganistane. Kaip jautėtės ten? Buvo baisu?

– Baisu nebuvo, bet Afganistane buvo visiškai kitas pasaulis. Mes, vakariečiai, juokaudavome – kai atskrendi į Afganistaną, atsiduri XVII amžiuje. Didžiulis kontrastas tarp, pavyzdžiui, Dubajaus ir Kabulo – skrisdamas iš labai modernios sostinės nusileidi į atsilikusį kraštą, persmelktą skurdo ir pavojų. Tai buvo naujas patyrimas.

Bet kai skrisdavau iš Stambulo į Kabulą, tiesiog „perjungdavau“ smegenis, kad iš patogaus gyvenimo vykstu į karišką, į drausmę.

– Asmens sargybiniai nuolat lydėjo?

– Taip. Bet kuriuo paros metu visada turėdavau du asmeninius sargybinius. Kai važiuodavau iš vieno taško į kitą, ekipaže būdavo trys šarvuoti automobiliai, juose – ginkluoti kariai. Mes mėtydavome pėdsakus, nevažiuodavau ta pačia mašina visą laiką, kad nebūčiau persekiojamas.

Nuotr. iš asmeninio albumo/V.Ušackas Afganistane
Nuotr. iš asmeninio albumo/V.Ušackas Afganistane

Buvo visokių dalykų – ir pasikėsinimų, ir šūvių. Buvau gavęs informacijos, kad mirtininkai persekiojo ir norėjo susisprogdinti netoli automobilio. Sykį buvo šūvis į langą, taip sužinojau, kad langas neperšaunamas.

Sykį buvo šūvis į langą, taip sužinojau, kad langas neperšaunamas.

Visgi didžiausias malonumas buvo tai, kad pamačiau, jog vyksta pokyčiai. Kad žmonės gyvena geriau, tampa raštingesni, labiau gerbiamos moterų teisės, mokyklos ir universitetai prieinami didesniam skaičiui žmonių, vystosi žemės ūkis ir ekonomika.

Tie dalykai nepasireiškia iš karto. Bet palaipsniui jie daro įtaką, ir labai svarbu, kad ta parama išliktų. Nes kalbame apie visą afganistaniečių kartą, kuri sukurs kitokį gyvenimą Afganistane.

– Kas toje šalyje labiausiai patiko?

– Žmonių nuoširdumas, paprastumas ir darbštumas. Kai žmonės nuolat neturi darbo ir gyvena skurde, vos atsiradus galimybei ką nors daryti, jie tai daro be galo imliai ir nuoširdžiai.

Negaliu sakyti, kad tai mane nustebino, tačiau įspūdį paliko kontrastas tarp to, kaip gyvena jie ir mes. Supratau, kokiame rojuje mes gyvename. Manau, ten apsilankęs kiekvienas Lietuvos pilietis imtų labiau vertinti tai, ką turime – taiką, saugumą, sąlyginę gerovę.

– O kokius įspūdžius parsivežėte iš Rusijos, kurioje buvote ES ambasadorius?

– Persikėlimas į Rusiją buvo savotiška kelionė iš vienos fronto linijos į kitą. Nei pats, nei kiti nesitikėjo, kad man teks atstovauti 28 ES valstybėms tuo metu, kai įvyks didžiausias konfliktas tarp Vakarų ir Rusijos.

Maloniai nustebino, kad yra žmonių, kurie nepaveikti Putino propagandos ir smegenų plovimo. Tokia tylinti mažuma. Iš dalies nustebino ir tai, kaip sumaniai Putinas sugebėjo nuteikti daugumą Rusijos piliečių prieš Vakarus. Čia pasireiškė tas smegenų plovimas ir manipuliacija. Labai gerai apgalvotos ir efektyviai įgyvendintos propagandinio karo kampanijos.

Nustebino ir žmonių provincijoje paprastumas, nuoširdumas. Ypač Sibire. Ten žmonės prisimena lietuvius, kurie kartu su rusais buvo ištremti, kaip inteligentiškus, tvarkingus, sumanius žmones.

Ir, aišku, gamta. Čiukotka, Sibiras. Žmonių atsparumas gyventi prie minus 40 ar 50 laipsnių šalčio daro įspūdį.

– Ar didelis iššūkis buvo dirbti Rusijoje?

– Buvo iššūkis. Žinote, diplomato darbas ir pareiga visų pirma yra išvengti karo, konflikto. O jei jis jau įsižiebęs – siekti, kad būtų nugesintas su kaip galima mažesnėmis pasekmėmis.

Mano darbas buvo sudėtingas, bet jį atlikau garbingai ir buvau daug kartų pagirtas ES vadovybės. Pirmiausia esu dėkingas likimui, kad mes, lietuviai, suprantame Rusiją. Moku kalbą, žinau jų tradicijas, papročius, žinau, kad manęs taip lengvai neapgausi.

Organizatorių nuotr./Tomske atidengtas paminklas lietuvių tremtiniams
Organizatorių nuotr./Tomske atidengtas paminklas lietuvių tremtiniams

Kita vertus, aš neįžeidinėdavau žmonių. Visada buvau principingas, išlaikiau moralinį stuburą, į akis ir Putinui, ir Lavrovui sakydavau, ką jie padarė.

Visada buvau principingas, išlaikiau moralinį stuburą, į akis ir Putinui, ir Lavrovui sakydavau, ką jie padarė.

Smerkdavau Krymo aneksiją ir karą Ukrainoje. Bet nedegindavau tiltų, bendraudavau. Toks buvo mano darbas, kaip ambasadoriaus.

Kalbėdavau ne tik su Kremlium, bet ir su plačiąja Rusijos visuomene. Už tai mane norėjo paskelbti persona non grata. 2014 m. pradžioje, jei neklystu, švietimo ministras priėmė įsakymą, kuriuo nurodė universitetų rektoriams nepriimti ES ambasadoriaus Ušacko, nes jis plauna smegenis Rusijos jaunajai kartai ir kerta per Rusijos teritorinį vientisumą smerkdamas Krymo aneksiją.

Buvo šantažo ir bauginimų, persekiojimų, kai iš paskos važiuodavo juodos mašinos. Sykį man atvykus Kalnų Altajų, į opozicijos organizuojamą konferenciją, aš ir mano patarėjas sužinojome, kad mūsų viešbučio numeriai yra anuliuoti. Nes buvo atėję juodai apsirengę kostiumuoti piliečiai iš FSB ir pasakė, kad šitiems žmonėms viešbutį reikia anuliuoti.

Ir ką, bandėme išgyventi, važiavome autobusu kelias valandas į kitą miestą, kad rastume kitą viešbutį. O temperatūra buvo minus 28. Tokių šposų būdavo.

– Kaip jautėtės bendraudamas su aukščiausiais Kremliaus asmenimis? Koks įspūdis susidūrus akis į akį?

– Jie yra profesionalai. Jie išlaiko savo principinę liniją, nepasiduoda. Rusijos diplomatija turi labai gilias tradicijas ir yra labai profesionali. Jie savo principinę poziciją visada reiškia argumentuotai, tiksliai.

Nors man jie niekada neužtrenkė durų, bet susitikimai būdavo sunkūs, nes mes turėdavome skirtingas pozicijas, skirtingus argumentus, kartais ir skirtingus faktus apie tai, kas įvyko Mariupolyje ar dar kažkur, kas pirmas iššovė. Jie kaltino ukrainiečius, o mes, remdamiesi informacija iš Ukrainos, sakėme, kad tai buvo Rusijos remiami kariai.

Bet tam ir ir yra diplomatija, kad sugebėti bendrauti, reikšti savo principinę poziciją nesudeginant tiltų.

– Jūsų situacija, kuomet su Vladimiro Putino administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu dieną po Rusijos išpuolio prieš Mariupolį žaidėte krepšinį, garsiai nuskambėjo Lietuvoje, buvote dėl to kritikuojamas. Ar dažnai tekdavo žaisti krepšinį su aukščiausiais Rusijos pareigūnais?

– Taip. Aš tikiu asmeninio bendravimo galia. Ji reikalinga bet kuriam žmogui, ypač diplomatui, renkančiam. Tą aš dariau ir atstovaudamas Lietuvą Amerikoje ar Britanijoje. Išnaudojau asmeninius ryšius, kad daryčiau įtaką politikams, pakreipčiau jų mąstymą palankesne Lietuvai vaga.

Nuotr. iš „Facebook“/V.Ušackas žaidžia krepšinį Rusijoje
Nuotr. iš „Facebook“/V.Ušackas žaidžia krepšinį Rusijoje

Rusijoje, aišku, buvo kitoks darbas. Bandžiau įtikinti, bet nepavyko. Aišku, mums, Lietuvai, karas Ukrainoje ir Krymo aneksija yra labai emocionalus ir jautrus dalykas, ir jei būčiau tik Lietuvos atstovas, ambasadorius, greičiausiai tą dieną nebūčiau žaidęs krepšinio. O jei būčiau žaidęs – būčiau atsiprašęs.

Bet aš atstovavau 28 ES valstybes ir buvau įgaliotas visais įmanomais ir teisėtais būdais rinkti informaciją iš tiesioginių šaltinių apie tai, kaip jie galvoja, ką jie galvoja, ką jie sumanė.

Krepšinio žaidimas kartu su keliais Rusijos ministrais ir Putino artimiausiu žmogumi man sukūrė tokias prieigas, tokį informacijos šaltinį, kokio joks kitas ambasadorius Maskvoje neturėjo.

Krepšinio žaidimas kartu su keliais Rusijos ministrais ir Putino artimiausiu žmogumi man sukūrė tokias prieigas, tokį informacijos šaltinį, kokio joks kitas ambasadorius Maskvoje neturėjo.

Todėl ir mano vertinimai, profesionalios įžvalgos tiek ES, tiek JAV diplomatų ir politikų buvo aukštai kotiruojamos ir vertinamos.

– Kas geriau žaidžia krepšinį – rusų ministrai ar amerikiečių kongresmenai?

– Reikėtų sužaisti, tada pamatytume (juokiasi). Lygis šiaip panašus. Jie visi mėgėjai. Na, kai kurie buvę profesionalai, kaip JAV senatorius Billas Bradley.

O Rusijos komandoje aš dabar nepamenu, kad būtų buvę buvusių krepšininkų. Bet, tarkime, energetikos ministras Novakas gerai tritaškius mėto.

Šiaip būtų įdomu pažiūrėti, kaip jie sužaistų. Ir tie, ir tie, žaidžia panašiai, didelių skirtumų, kad kažkurie labiau stumdosi ar panašiai, nėra.

– Darbą Rusijoje baigėte 2017 m. Šiuo metu esate KTU Europos instituto direktorius. Ar einate dar kokias nors pareigas?

– Esu laisvas kūrėjas. Teikiu konsultacijas, turiu verslo liudijimą kaip konsultantas. Skaitau pranešimus Europoje, Amerikoje ir Lietuvoje, dalinuosi patirtimi. Taip pat dėstau paskaitas, ruošiu studijas ir straipsnius. Ir, aišku, dalyvauju susitikimuose su žmonėmis.

– Apie ką kalbate paskaitose?

– Lietuvoje – apie Europos studijas. Apie pilietinę visuomenę. Aišku, Lietuvoje Rusija yra ir išliks aktuali tema. Ir lietuviams įdomu globalizacija – kaip dabar Lietuva atrodo tarp Amerikos, Rusijos, Europos ir Kinijos.

Amerikiečius ypač domina, kaip aš vertinu ES dinamiką ir raidą. Vis dėlto ES pažįstu iš vidaus. Jiems įdomu, kaip priimami sprendimai, kokios yra tendencijos, santykiai su kaimynais. Kinija, Singapūras yra kvietę paskaitoms apie globalius procesus, santykius tarp Kinijos, Europos ir JAV.

– Kaip trumpai apibrėžtumėte savo politines pažiūras?

– Mano politinės pažiūros... Visų pirma aš esu už laisvą žmogų, individą, už kūrybingą žmogų. Mano politinės filosofijos centre yra žmogus, jo išlaisvinimas, iniciatyva. Kūrybingas, dirbantis žmogus.

Tai liberaliai konservatyvios, ar konservatyviai liberalios pažiūros. Bet taip pat pasisakau ir už socialiai atsakingą Lietuvos bendruomenę. Esu už tokią Lietuvą, kurioje žmogus galėtų kurti, būti išlaisvintas, bet kartu ir solidarus, atjaučiantis.

– Koks Lietuvos ar pasaulio politikas jums yra pavyzdys?

– Iš Lietuvos man labiausiai imponuoja didžiojo kunigaikščio Gedimino palikimas, jo laiškai pasaulio amatininkams, prekeiviams, kad jie atvyktų į Vilnių ir čia vyktų gamyba, kūryba, prekyba.

Iš pasaulio politikų, matyt, man labiausiai imponuoja Winstonas Churchillis. Jo sumani politika įtikinant Amerikos visuomenę ir politinį elitą, kad Amerikos saugumui yra svarbu Europos saugumas. Jis įtikinėjimo galia įtraukė amerikiečius į Antrąjį pasaulinį karą. Tai lėmė pergalę prieš nacių Vokietiją, Vakarų demokratijų sustiprinimą, ES įkūrimą. Šia prasme Churchillis man yra didžiausias pavyzdys.

– Teko girdėti, kad esate vienas iš projekto „Misija Sibiras“ iniciatorių. Galite apie jo gimimą papasakoti plačiau?

– Tai buvo 2005 metais. Tuo metu studentų sąjunga, kurios įkūrėjas buvau, dalyvavo demonstracijoje prie Seimo, apmėtė Seimą akmenimis, langą, berods, išdaužė.

Man buvo labai skaudu, nes mes, sąjungos įkūrėjai, kovojome už Lietuvos valstybės atkūrimą, šalinom komjaunimą ir sovietines studentų profsąjungas iš valdžios. Mes ne tik gynėme studentų interesus, tokius kaip pigesni bilietai, geresni bendrabučiai ar troleibuso linijos nutiesimas iki Saulėtekio, bet buvome ir organiška nepriklausomybės judėjimo dalis. Stovėjome ir prie Seimo, ir prie TV bokšto.

Man buvo skaudu išgirsti, kad studentai puola Seimą. Paskambinau tuometiniam VU studentų sąjungos prezidentui Dariui Skusevičiui, dabartiniam viceministrui, ir pasakiau – kokią turite moralinę teisę rėkauti ir pulti Seimą?

Paskambinau tuometiniam VU studentų sąjungos prezidentui Dariui Skusevičiui, dabartiniam viceministrui, ir pasakiau – kokią turite moralinę teisę rėkauti ir pulti Seimą?

Ką jūs padarėte Lietuvai? Sakiau – padarykit kažką, kad jus gerbtų visuomenė.

Tai kaip tik buvo tremties metinių išvakarės.,Pasiūliau – darykime studentų ekspediciją į Sibirą. Raskime kapus, juos sutvarkykime. Taip ir užsivedė „Misija Sibiras“.

„Misija Sibiras“ nuotr./Ekspedicija „Misija Sibiras“
„Misija Sibiras“ nuotr./Ekspedicija „Misija Sibiras“

Pats dalyvavau su sūnumi antroje ekspedicijoje, vykome į vietas, kur mano tėtis, senelis buvo ištremti. Labai džiaugiuosi, kad kasmet vyksta. Kasmet pas mane „sibiriokai“ atvyksta, susirenka, pirmas jų pristatymas sugrįžus būna čia, šitoje pavėsinėje.

– Kokias knygas mėgstate skaityti?

– Vaikystėje mėgau grožines, dabar – istorines. Apie istorines asmenybes, apie istorinius etapus. Vaikystėje man, kaip ir visiems, Aleksandras Diuma labiausiai patiko. „Trys muškietininkai“, „Po dvidešimties metų“ ir kiti kūriniai. Dar Jacko Keruako „Kelyje“.

O brandos metais, kaip minėjau, daug skaičiau apie Amerikos demokratiją ir nepriklausomybę, esu visus Thomo Jeffersono knygas ir laiškus perskaitęs. Ir daugiau istorinių knygų skaičiau – pavyzdžiui, apie Joną Paulių II.

Mane domina knygos, kurios mane praturtina, iš kurių galiu pasimokyti. Nes gyvenimas – nuolatinis mokymasis.Šiuo metu skaitau knygą „Lietuvio kodas“. Baiginėju skaityti knygą apie Donaldą Trumpą. Dar man patinka Thomo Friedmano knyga „Pasaulis yra plokščias“ apie globalizaciją.

– Turite mėgstamiausią citatą?

– Iš Šventojo rašto: „Dieve, duok man jėgų pakeisti, ką galiu pakeisti, drąsos susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir išminties atskirti viena nuo kito“ Arba „Būk gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip karvelis“.

– Ar dažnai žiūrite filmus? Turite mėgstamą žanrą?

– Retai. Kasmet, kai grįžta po ekspedicijos, žiūriu „Misija Sibiras“ filmą. Bet šiaip laiko nėra. Kai skrendu ilgus skrydžius, tai dalį skrydžio su knyga praleidžiu, dalį su filmu.

Vieno mėgstamo režisieriaus ar aktoriaus neturiu. Man patinka komedijos, nes padeda atsipalaiduoti, patinka ir koviniai ar istoriniai filmai.

– Koks paskutinis filmas, kurį žiūrėjote ir paliko įspūdį?

(Susimąsto) Gal „Emilija iš Laisvės alėjos“. Šis lietuviškas istorinis filmas padarė gilų įspūdį. Iš pasaulinių filmų... net nežinau. Neįstrigo joks dabar smarkiai.

Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ plakatas
Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ plakatas

– O serialus žiūrite?

– Tik „Dviračio žynias“ (juokiasi). Šiaip serialų nežiūriu.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika? Dažnai klausotės?

– Vairuodamas pasiklausau, namuose nelabai. Kai atsikraustėme į sodybą prieš 20 metų, mano požiūris buvo, kad čia neturi būti nei radijo, nei televizoriaus. Bet vaikai kažkaip paveikė, kad pirmiausia radiją įsigijom, po to dar ir televizorių (šypsosi). Bet retai žiūrime. O muzikos dažniausiai klausau automobilyje.

– Kokią muziką klausotės?

– Man patinka džiazas, „Relax FM“, taip pat ir rokas, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“. Iš senų laikų patinka.

– O lietuviška muzika? Turite mėgstamų atlikėjų ir grupių?

– Taip. Andrius Mamontovas man patinka. Mano kartos muzika. Patinka ir Virgis Stakėnas, tokia folk muzika. Ar dainuojamoji poezija. Patinka ir žemaitiškos dainos, Žilvino Žvagulio, su kuriuo ir Irena Starošaite esame šeimos draugai.

– Ar užsiimate kokiu nors sportu?

– Stengiuosi jei ne kasdien, tai kas antrą dieną nueiti į sporto salę. Dieną pradedu pusę septynių ryto mažyte joga ir prabėgimu. Tada einu į sporto salę.

Kai galiu, stengiuosi tenisą ar golfą sužaisti. Ir krepšinį, bet jį dabar jau mažiau, nes kontaktinis žaidimas su amžiumi tampa pavojingas.

Nuotr. iš „Facebook“/V.Ušackas žaidžia krepšinį Rusijoje
Nuotr. iš „Facebook“/V.Ušackas žaidžia krepšinį Rusijoje

– O kokį sportą mėgstate žiūrėti per televizorių?

– Man patinka lengvoji atletika. Tai, kokią ištvermę demonstruoja žmonės, yra nerealu. Taip pat bėgimas, disko metimas, šuoliai į aukštį. Patinka žiūrėti, aišku, krepšinį. Futbolą. Ledo ritulys įdomus sportas, labai dinamiškas.

– Kur mėgstate atostogauti su šeima?

– Čia, sodyboje. Ir vasarą, ir žiemą čia važiuojame. Šiaip stengiamės pasaulio pamatyti. Kadangi išvykų būna visur – nuo Amerikos iki Azijos – kartais tiesiog prisiduriu prie konferencijos keletą dienų. Pavyzdžiui, vasarį buvau konferencijoje Niu Delyje, ten pasilikome savaitę. Gruodį skrisiu į Dohos konferenciją Katare, ten gal kelias dienas prisidursiu.

Po Afganistano mes sau su žmona pasidovanojome dviejų savaičių kelionę į Australiją. Nes jautėme, kad nusipelnėme poilsio.

– Turite svajonių šalį, kur nebuvote, bet norėtumėte nuvykti?

– Dar nesu atradęs Pietų Amerikos. Net sunku nuo kažko pradėti. Vis ruošiamės, bet nežinome, kur – į Braziliją, Čilę, gal į Argentiną? Bet norėčiau Pietų Ameriką atrasti.

– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte pabendrauti, jei turėtumėte galimybę?

– Geras klausimas. (Susimąsto). Na, su daug kuo jau esu bendravęs... Pagavot mane (juokiasi). Gal Dalai Lama? Toks įdomus žmogus. Gal Warrenas Buffetas, kuris turi įdomų savo pasaulio suvokimą? Daugiau net nežinau. Gal su būsimu JAV prezidentu, bet dar nežinau, kas jis bus.

– Į kokį laiką laiku persikeltumėte, jei turėtumėte galimybę?

– Įdomu, kaip 1918 metais mūsų signatarai atkūrinėjo Lietuvą. Norėčiau pabendrauti su tuometiniu premjeru Ernestu Galvanausku. Kaip jis sumaniai sugrąžino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tai buvo viena didžiausių Lietuvos diplomatijos sėkmių.

– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?

– Degtukus šilumai ir ugniai, akinius, kad matyčiau, o daugiau... Knyga nepadės, mobilusis telefonas išsikraus... Gal Bibliją.

– Katės ar šunys?

– Šunys. Juos labiau myliu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudas Ušackas su savo šunimi Bela
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vygaudas Ušackas su savo šunimi Bela

– Futbolas ar krepšinis?

– Krepšinis.

– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?

– „Žalgiris“. Nuo labai senų laikų.

– Londonas ar Paryžius?

– Paryžius. Tai buvo pirmasis miestas, kurį aplankiau, įsimylėjau ir kuriame turbūt galėčiau užrištomis akimis vaikščioti, nes savaitę gyvenome be pinigų ir vaikščiojom pėstute. Žinau gatves skersai ir išilgai.

– Palanga ar Nida?

– Skuodas (juokiasi).

– Saldus ar sūrus maistas?

– Sūrus. Nemėgstu saldumynų.

– Alus ar vynas?

– Vynas.

– Kava ar arbata?

– Rytais – kava, po pietų – arbata.

– Obama ar Trumpas?

– Ronaldas Reaganas. Man, jei JAV prezidentas kaip autoritetas, po Jeffersono tai Ronaldas Reaganas.

– Landsbergis ar Brazauskas?

– Lietuva.

– Tai nenorite iš jų dviejų pasirinkti?

– Na, mano vertybėms, mano politinėms pažiūroms profesorius Landsbergis yra, aišku, labai artimas ir didžiausias valstybės autoritetas. Bet man teko dirbti ir su Algirdu Brazausku, tad žinau, kad jis irgi buvo Lietuvos patriotas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Naujos konservatorių partijos įkūrėjai nerodo savo veidų

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Tylą nutraukęs G.Arlauskis apie sugrįžimą į rinktinę: „Šiuo metu – ne“

Gyvenimas

Saudo Arabijos karališkosios šeimos grožio terapuetė Lilija: „Turėdavau būti pasiekiama per 20 minučių“

Verslas

Remontui lombarde pasiskolinusi pora liko ir be buto, ir su skolų našta

24sek

Perimtas žalgiriečių ginklas: kaip „Barca“ suvystė „Žalgirį“?

„Vieni vartai“: (Ne)prarasta karta, E.Jankauskas ir Lietuva – Rumunija

Vardai

V.Siegel švenčia 24-ąjį gimtadienį: „Didžiausias džiaugsmas – dukra. Mano „aš“ nuėjo į antrą planą“

Aktualu

Konservatoriai tvirtins dešimt kandidatų į merus

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „GAZ M-21/22 Volga“

Sportas

Geriausias planetoje Ricardinho panašumų į L.Messi mato daugiau nei su C.Ronaldo

Sportas

Pamatykite: Egidijus Kavaliauskas nokautu iškovojo du čempiono diržus

24sek

Už Atlanto – dvigubas D.Sabonio dublis ir apmaudi J.Valančiūno nesėkmė

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Gyvenimas

57 kv. metrų butas Kaune: dizainerė sukūrė stilingą interjerą porai

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

Aktualu

Orai.lt: šaltuko sulauksime vis dažniau

Aktualu

Tragedija pasibaigusios regatos tyrime įtariamųjų kol kas nėra

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Naujienos

Gyvenimas

Londono mados savaitėje debiutavo Alexa Chung: pristatė savo vardo kolekciją

Gyvenimas

Sielos draugas ir gyvenimo partneris: daugelis klysta, vertindami jų vaidmenis

Aktualu

Vilkai puola gyvulius net prie namų

Sportas

G.Golovkinas nesusitaiko su pirmuoju karjeros pralaimėjimu ir reikalauja revanšo

Aktualu

Th.May pareiškė, kad diskusijos apie jos lyderystę yra „erzinančios“

Gazas

„Moterų slalomo“ antrame etape – damų kovos trasoje ir organizatorių išimtis vyrams

Sportas

V.Urbonas akcentuoja būtinybę rotuoti žaidėjus: „Reikia, kad visi būtų tinkamai pasiruošę kovai“

Interviu Pasaulis kišenėje

Savaitgalis Gardine: ir kultūra, ir galimybė pigiai apsipirkti

Aktualu

Su Pietų Korėjos delegacija į Šiaurės Korėją vyks ir „Samsung“ įpėdinis

Aktualu

ŠMM: mokyklinių rezultatų svarba stojant bus didinama pertvarkant bendrąjį ugdymą

Aktualu

Sunkiai sergantis „Pussy Riot“ aktyvistas bus gydomas Vokietijoje

Aktualu

Klaipėdoje peiliu ginkluotas vyras gatvėje užpuolė moterį su kūdikiu

Sportas

Nenugalimojo kazacho era baigėsi: Canelo Alvarezas atėmė titulus iš G.Golovkino

Aktualu

Ukmergėje nudurtas vyriškis, už grotų pateko girtutėlė jo sugyventinė

O.Koršunovo spektaklio „Rusiškas romanas” premjeroje – žinomi svečiai

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 rugsėjo 8–15 d.)

Aktualu

Reidas rekreacinėse zonose: pradėti 38 tyrimai dėl pastatų, kurių ten neturėtų būti

Kultūra

Kino centras: mokestinė lengvata į Lietuvą pritraukė beveik 25 mln. eurų investicijų

Vardai

Kolekcinį vinilo albumą išleidžianti Jūratė Miliauskaitė: „Gimėme ne tam, kad tik dirbtume“

Aktualu

Svečio iš Kaliningrado BMW Druskininkuose buvo nurengtas už beveik 20 tūkst eurų

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min