Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 12d. 12:54

Karas priminė lietuvišką kilmę: su 9 vaikais atvykusi Olha nostalgijos Ukrainai nebejaučia

Olha Mima
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr. / Olha Mima
Olha Mima – energinga ukrainietė, kuri jaučiasi sava Lietuvoje. Donecko srityje gyvenusi gausi jos šeima ten prasidėjus karui ėmė galvoti apie pokyčius. Tuomet prisiminė ir lietuviškas šaknis, kadangi moters tėvas – lietuvis. Kiek pasvarstę Olha su vyru ir 9 vaikais nusprendė kraustytis į Lietuvą. Iš pradžių svarstė, kad gal laikinai, tačiau laikas, kaip sako moteris, parodė, jog jų namai – čia.

Su Olha susitinkame Ruklos seniūnijos patalpose.

Čia moteris jau kurį laiką dirba, kaip pati sako, – nepilnu etatu, kas jai patogu, nes septyni vaikai dar nepilnamečiai, yra ir darželį lankančių, ir tik į mokyklą pradėjusių eiti.

Persikėlė per programą

Paklausta, kokia jų šeimos istorija ir kaip ukrainiečiai atsidūrė Lietuvoje, Jonavoje, Olha šypsosi:

„Žinote tikriausiai, buvo tokia programa, pagal kurią į Lietuvą galėjo persikelti lietuviškų šaknų turintys – kieno galbūt tėvas ar mama buvo lietuviai.

Mes gyvenome Donecko srityje, ten prasidėjo karas, tada mes pamatėme per televizorių tokią bėgančią eilutę, kad lietuviškas šaknis turintys gali grįžti į tėvynę. Pagalvojome, kad gal tai galimybė, karas nesibaigia... Pasidarėme užsienietiškus pasus, paskambinome į ambasadą ir mums uždegė žalią šviesą.“

Olha neslepia, kad toks greitas sprendimas nudžiugino, nors pati Lietuva kiek gąsdino – juk visą laiką Ukrainoje gyventa.

„Tėtis visada gyrė Lietuvą. Jis yra lietuvis, vos šešerių turėjęs palikti gimtinę. Kai atvažiavau čia, tai man visi vyrai buvo kaip mano tėvas, tokie panašūs, – juokiasi Olha. – Net ir susipažinusi su savo vyru, sakiau jam – aš gi užsienietė!

Tiesa, kai jis paklausė, ar žinau nors žodį lietuviškai, turėjau prisipažinti, kad ne. Bet visada sakiau, kad kada nors važiuosiu ten, į tėvynę. O čia taip viskas susiklostė.“

Net ir susipažinusi su savo vyru, sakiau jam – aš gi užsienietė! Tiesa, kai jis paklausė, ar žinau nors žodį lietuviškai, turėjau prisipažinti, kad ne.

Moteris sako, kad šeimoje kalbėjosi, jog jeigu Lietuvoje jie nepritaps, nepatiks vaikams ta Lietuva, kankins nostalgija, tada grįš.

Dėl to dar dvejus metus jie nepardavė namo Ukrainoje, tačiau per tą laiką, kaip sako Olha, jie suprato, kad jokios nostalgijos nėra, Lietuva juos priėmė.

Susirasti darbą – nesunku

Olhos vyras dirba mėsininku, šios profesijos pradėjo mokytis vos atvykęs ir neslepia negalėjęs patikėti, kad ne tik mokytis nemokamai, bet dar ir už kelionę į mokymo centrą jam bus apmokėta.

„Čia ką, rojus žemėje“, – taip pasakė žmonai sužinojęs.

Mokytis jis nuėjo dar šeimai gyvenant Pabėgėlių centre Rukloje, kur jie prabuvo du mėnesius – laukė dokumentų.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Rukla
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Rukla

„Tada visi mūsų devyni vaikai buvo nepilnamečiai, aš buvau dekrete. Mums suteikė Rukloje du socialinius butus.

Dabar du vaikai jau suaugę, jie dirba, turime anūkėlį. Ir antras sūnus netrukus tuoksis, tad gyvenimas tęsiasi. Vyras jau penkerius metus dirba Kaune, toje pačioje parduotuvėje. Aš čia pradėjau dirbti. Lietuvoje darbo yra, reikia tik noro“, – paprastai pasakoja Olha.

Daug metų auginusi namuose vaikus Olha tvirtina, kad dirbti jai patinka.

Lietuvoje ji ir vairuotojo pažymėjimą gavo, kaip sako, sūnus sulaukęs 18 metų nuėjo mokytis, tai ir ji kartu.

Moteris neslepia laukianti, kada vaikai paaugs, tuomet žada susirasti darbą visai darbo dienai.

Dabar du vaikai jau suaugę, jie dirba, turime anūkėlį. Ir antras sūnus netrukus tuoksis, tad gyvenimas tęsiasi.

„Bet šiaip viskas gerai, po truputį – stogas virš galvos yra, pavalgyti, apsirengti yra. Ir ramybė yra, gal tik pastarieji dveji metai, karantinas truputį verčia nerimauti, nors aš stengiuosi į savo širdį baimių neįsileisti. Nes kai žmogus bijo, darosi tik blogiau.

Aš manau, mes paprasti žmonės, daug nesprendžiame. Į politiką nesikišu, tai toks subtilus dalykas. Vyras taip, paskaito, „serga“ už Lietuvą, Ukrainą, viską žino, man aiškina, kaip Vladimiras Putinas visiems trukdo.

Nesinori karo, ligų. Vis dėlto aš manau, viskas bus gerai“, – optimizmo nestokoja Olha.

Erlando Abukausko / 15min nuotr./Ukrainos vėliava
Erlando Abukausko / 15min nuotr./Ukrainos vėliava

Adaptuotis buvo lengviau, nei tikėjosi

Adaptacija nebuvusi tokia sudėtinga, kaip šeima galbūt tikėjosi:

„Vaikai labai greitai apsiprato. Mažuosius aš iš karto leidau į darželį, jauniausiam tebuvo keli mėnesiai. Bet praėjo jau penkeri metai, žiūri į tai, jaunesnė tuomet buvau, lengviau gal. Žinoma, prieš persikraustymą skambinome į Pabėgėlių centrą, klausinėjome, kur gyvensime, kokios sąlygos.

O kai atvažiavome, viskas buvo paprasta. Būtiniausius daiktus atsivežėme, tiesa, iš viso namo tai tebuvo dešimt lagaminų. O dabar daug ką įsigijome.

Ten tiesiog buvo neįmanoma gyventi, nes vyko karas. Jeigu jis būtų pasibaigęs per pusmetį ar metus, tiek galėtum lyg ir palaukti. Bet pamačiusi, kaip traukiasi didieji bankai, žmonės pardavinėja didžiulius namus už kapeikas ir išvažiuoja, supratau, kad ten likti nėra saugu.“

Kai atvažiavome, viskas buvo paprasta. Būtiniausius daiktus atsivežėme, tiesa, iš viso namo tai tebuvo dešimt lagaminų.

Olha pasakoja, kad nemažai šeimos draugų kraustėsi į Lenkiją ir ten gaudavo pabėgėlių statusą, gyveno ten kurį laiką. Bet ji pati to nenorėjusi.

„Aš jau turiu Lietuvos pilietybę, man ją gauti pavyko greičiau, nes esu lietuvių kilmės, vaikams irgi tas pats. O štai vyrui reiks palaukti, kaip aš jam juokais sakau – pažiūrėsim, kaip elgsiesi, jeigu ką grįši į Ukrainą ir važinėsi su žiguliu“, – juokiasi Olha.

Surimtėjusi ji sako, kad vyrui Lietuvoje labai patinka. Darbe jis vertinamas ir skatinamas, jau pramoko lietuvių kalbą.

„Olia, tu turi pamilti Lietuvą“

„Aš sakiau sau – Olia, tu turi pamilti Lietuvą. O jeigu pamilsi šalį, jos žmones, nebandysi jų keisti, tai viskas ir susidėlios. Aš labai daug bendrauju ir su rusakalbiais Lietuvos gyventojais, kurie čia gyvena daug metų – Jonavoje, kitur, ir su lietuviais, kurie kalba ir lietuviškai, ir rusiškai.

Mane ragina mokytis lietuvių kalbos, – kvatoja moteris, pripažindama, kad jos mėgstamiausia frazė – „viskas bus gerai“. – Daug draugų turime, juk jei pats būsi atviras ir kiti tokie bus.

Mes buvome prisiklausę, kad lietuviai nemėgsta rusų, bet mes juk pusiau ukrainiečiai, pusiau lietuviai. Bet tai nuo tautybės nepriklauso, jeigu žmogus pozityvus, stengiasi. Dabar gyvename Jonavoje, bet kai atvažiuoju į Ruklą, čia mane jau visi pažįsta, tad man lengva.“

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Jonava
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Jonava

Jonavoje šeima gavo socialinį būstą, laukė eilėje norėdama pasigerinti gyvenimo sąlygas.

Šiame mieste gyvena ir jų dukra, kuri jau ištekėjo, augina sūnelį, laukiasi antro.

Antrasis pilnametystės irgi sulaukęs sūnus dirba Kaune, vienoje iš picerijų kepa picas.

„Visi vaikai iš karto pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Iš pradžių skundėsi, kad sunku, tačiau aš, tuo metu augindama kūdikį, kartojau – mes jus atsivežėme, mokykitės. Gana greitai jie persilaužė.

Turime pametinukus dukrą ir sūnų, jie jau po pirmos klasės tarpusavyje, kai nori ką nuslėpti, kalbasi lietuviškai. Bet aš jeigu nors vieną žodį žinau, tai susigaudau, apie ką šnabždasi“, – pasakojo moteris.

Kiti du vaikai, irgi pametinukai, iš karto čia nuėjo į dešimtą klasę, jiems buvo sunkoka.

Bet mokytojai pirmą pusmetį žiūrėjo atlaidžiau, leido apsiprasti. Tad jie baigė, paskui įgijo virėjų specialybes. Ir dar viena dukra irgi pasirinko virėjos specialybę, nors šeimoje jau juokauja – gal kažkas galėtų tapti masažuotoju ar net stomatologu.

Vyresnieji, kaip pasakoja Olha, mokėsi kiek silpniau, tačiau štai su mažaisiais jau tokių problemų nėra – jie parneša gerus įvertinimus, pagyrimo raštus.

Šiemet dar vienas sūnus tapo pirmoku, šešiametis į mokyklą kol kas neina.

Nostalgijos nejaučia

Paklausta apie nostalgiją Ukrainai, Olha sako, kad iš pradžių labai ilgėjosi tėvų – norėjosi vis nuvažiuoti aplankyti.

Tad kasmet vis nuvyksta, tačiau Ukrainoje pabuvusi ilgiau Olha sako pastebinti labai ryškius skirtumus.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Olha Mima
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Olha Mima

„Aš per tuos penkerius metus kažkaip atpratau, tad galvoju – jeigu grįžčiau, nebūtų lengva. Jie gyvena savo gyvenimus ir aš gal atsilikau nuo jų. Arba jie nuo manęs. Čia daug švariau, aš pamilau lietuvius. Ukrainoje viskas kiek kitaip“, – tikina moteris.

Šeima gyveno Donecko srities Krematorsko miestelyje, kuris dabar išaugo į centrinį miestą, tad situacija kiek pagerėjo.

Anksčiau ten ir kelių trūko, kaip sako Olha, reikėjo džipo, norint įveikti kai kuriuos atstumus.

Ir atlyginimai kiti – Lietuvoje, anot moters, užsidirbti kur kas lengviau.

Vis dėlto tėvų iš Ukrainos persikelti jie neįkalbinėja.

Olha sako, kad mama myli Ukrainą, jai ten patinka, o tėvas irgi pripratęs.

Be to, anot moters, tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje jos tėvai turi gausias šeimas – po tris vaikus ir 20 anūkų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

06:29
27:31
01:05

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 15min