Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas gelbėja Lietuvą nuo terorizmo išpuolių?

Trigubas sprogimas Tailande pasėjo siaubą
„Scanpix“ nuotr. / Trigubas sprogimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Prancūziją sukrėtė kraupios žudynės satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Užuojautą ir solidarumą šiandien reiškė ir Lietuvos žurnalistai. Kai kurie analitikai teigia, kad Paryžiaus scenarijus kiekvieną minutę gali būti pakartotas bet kuriame Europos mieste. Ar Lietuvoje mes pribrendome laisvei, už kurią Prancūzijoje buvo nužudyti žurnalistai?

Apie tai, kokias pamokas reikia išmokti po išpuolio, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjo Paryžiuje gyvenantis ilgametis radijo ir televizijos darbuotojas, UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas komunikacijai, informacijai ir administracijai Henrikas Juškevičius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. 

– Pone Juškevičiau, didžiąją dalį laiko praleidžiate Paryžiuje. Nors išpuolio metu ten nebuvote, tikriausiai bendravote su artimaisiais. Kokia ten situacija? Ar žmonės labai įbauginti?

– Yra šokas. Prancūzijoje ilgą laiką nebuvo teroristinių išpuolių, visi sakė ačiū dievui, prancūzų policija labai gerai dirba. Mieste yra labai daug stebėjimo kamerų, ne paslaptis, kad policija žino apie pokalbius, kurie vyksta kavinėse ir restoranuose. Manė, kad negali būti tokio netikėto išpuolio. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau sugaus tuos teroristus. Tas satyrinis žurnalas yra labai senas, savo metu kritikavo popiežių, jam teko pakeisti pavadinimą, nes nelabai vykusiai padarė satyrinę karikatūrą po Charles de Gaulle mirties. Jis visą laiką turėjo įvaizdį, kad yra labai piktas žurnalas

– Žurnalo redaktoriai dažnai lankydavosi teismuose. 

– Visą laiką stengėsi šiek tiek apsaugoti tą žurnalą. Teroro metu buvo nušauti policininkai, kurie, matomai, ten buvo neatsitiktinai. Ir redaktorius buvo saugomas. Kiek mačiau, prancūzų televizija praneša, kad tai buvo organizuota karinė teroristinė operacija. 

Manau, kad Prancūzijoje dabar bus labai rimtai peržiūrėta visa spaudos apgynimo sistema. Tai tikrai gali būti ne paskutinis atvejis

– Žurnalas nuolat kritikuodavo aukštus asmenis tiek religijoje, tiek politikoje. Kodėl tas išpuolis įvyko dabar? Ar tos karikatūros peržengė ribas?

– Jie paišė popiežiaus karikatūras, Charles de Gaulle, kitų politinių veikėjų. Skirtingų religinių bendruomenių reakcija yra skirtinga. Mes gyvenam tokiam laikotarpyje, kur matom, kad ekstremali musulmonų dalis reaguoja aštriai. Matėm, kad dviejų amerikiečių žurnalistams galvos buvo nupjautos ir praktiškai parodyta eteryje. Vyksta grasinimai, kad tai ne paskutinis toks išpuolis. Aišku, kad reikės labai gerai pagalvoti. Bus politiniai rezultatai. M. Le Pen partija pasidarys dar populiaresnė, Europoje atsiranda vis daugiau politinių jėgų prieš imigraciją. Iš kitos pusės, dabar Europos Sąjungoje yra dešimtys milijonų imigrantų, bet jokios specialios žiniasklaidos jiems nėra, yra tik tautinėms mažumoms. 

– Religinis fanatizmas darosi baugus, pasibaigiantis nemaloniomis situacijomis.  Kaip elgtis? Ar reiktų mažiau rašyti apie islamo religiją?

– Nemanau, kad mažiau rašyti. Mano geras draugas, buvęs CNN televizijos kanalo kūrėjas Tedas Turneris man sakė, kad kai buvo karas Jugoslavijoje,  galvojo, kad jeigu parodys visus tuos žiaurumus, žmonės išsigąs ir to daugiau nebedarys. Šito neįvyko. Tai vyksta pasaulyje, to nerodyti irgi negalima. Bet kuris religinis fanatizmas yra baisus. Manau, kad Prancūzijoje dabar bus labai rimtai peržiūrėta visa spaudos apgynimo sistema. Tai tikrai gali būti ne paskutinis atvejis.

– Pone Paulauskai, Prancūzija kažkokias išvadas po išpuolio pasidarys. Ar Lietuva turi kažkaip reaguoti? Mes juk neturim kažkokių sukarintų organizacijų

– Sukarintų neturim, bet turim kitokių radikalių organizacijų. Aišku, jos nesigriebia ginklų ir nesiruošia žudyti. Nesakyčiau, kad iš mūsų darbotvarkės visiškai išbraukta kova su terorizmu. Tas klausimas nuolat stebimas, koordinuojamas, dalijamasi informacija su užsienio partneriais. Informacijoje, kurią gaunam pastaruoju metu pabrėžiama, kad teroristinio akto tikimybė Lietuvoje yra maža. Suprantama, su kiekvienu teroristiniu atveju ar šalia, ar toliau reikia peržiūrėti, ar nepasikeitė situacija pas mus. Žvalgybininkai informacija nuolat dalinasi. Jeigu atidžiai skaitėt, tai Prancūzijos policija perspėjo apie dvi atakas prieš žurnalistus. Jos neįvyko, pavyko tik šita, gal trečia ataka. Prevencija, stebėjimas yra. Šiandien negaliu teigti, kad Lietuvoje matom pavojų, nes ir teisėsauga, ir žvalgybinės organizacijos sako, kad tokių duomenų kol kas Lietuvoje neturim. Bet sutinku, kad visada turim būti atidūs. 

– Pone Radzevičiau, jeigu tokios karikatūros būtų išspausdintos dienraščio „Lietuvos rytas“ pirmajame puslapyje, kaip būtų sureaguota?

– Negalim tiesmukai taikyti Prancūzijos situacijos, kad analogiškai atsitiktų ir Lietuvoje. Galim paimti mūsų 20-ies metų Vito Lingio istoriją. Tai nebuvo religiniai fanatikai, tai organizuota, sukarinta, teroristinė grupuotė žmonių, kaip norim galim vadint, kuri nusprendė, kad toks metodas yra geriausias užtildyti žurnalistą. Prisimenam „Lietuvos ryto“ sprogimą, kuris nebuvo ištirtas iki galo. Tiesa, tai vyko naktį, niekas nenukentėjo. Kol kas galim kalbėti tik apie kibernetines atakas prieš medijos priemones. Negalim sakyti, kad Lietuvos žiniasklaidą, žurnalistus myli visi. Lietuviai yra mažiau karšti, kad griebtųsi ginklo, bet jei pažiūrėsim į bendrą situaciją, tai daugėja skundų, ginčų dėl žurnalistų, išpuolių. Nepamirškim pusiau religinio, pusiau nacionalinio, socialinio  konflikto – pedofilijos istorijos. Medijos žmonės buvo arba už vienus, arba už kitus. Jeigu kas nors buvo nuvykę į tą vietą, kur buvo tam tikra žmonių bendruomenė, tai daug žurnalistų saugojosi ir juos pačius saugojo. Šiandien Europos visuomenės radikalių jėgų ir tautiniu, ir religiniu pagrindu tikrai yra ir jos veržiasi į politiką, į viešą gyvenimą. Tas akivaizdu. Man aišku, kodėl pirmiausia nukenčia žurnalistai. Didžioji dalis ir Lietuvos žurnalistų yra kritiški tokiems reiškiniams, skatina dialogą, o ne vienos tiesos prastumdinėjimą.
 
– Pone Juškevičiau, kaip UNESCO vertina žodžio laisvę Lietuvoje?

– Lietuva truputį nusmuko, dabar spaudos laisvės indekse yra 45-oje vietoje. Visos kratos pas žurnalistus buvo įvertintos kaip grėsmė spaudos laisvei. Dar yra korupcijos indeksas. Jeigu juos sudėsi, tai kuo laisvesnė yra spauda, tuo mažiau yra korupcijos. Laisviausia spauda yra Skandinavijos šalyse. Aišku, kad Lietuvos spauda yra laikoma laisva, bet kai pažiūriu iš šalies, tai matosi, kad kartais iškyla grėsmės tai čia apriboti, tai čia. 

– (D. Radzevičius) Žodžio laisvė koreliuoja ir su kitais indeksais. Kuo šalyse daugiau spaudos laisvės, tuo daugiau ar mažiau kitos laisvės irgi yra apgintos. 

– Pone Radzevičiau, ar Lietuvoje tokių išpuolių nėra todėl, kad lietuviška žiniasklaida nėra verčiama į kitas kalbas?

Galbūt Lietuvą gelbsti tai, kad globaliam pasaulyje esam mažas kaimas

– Manau, kad tai vienas iš atsakymų. Esam maža šalis, maža tauta. Galbūt Lietuvą gelbsti tai, kad globaliam pasaulyje esam mažas kaimas. Jeigu Lietuvos žiniasklaida kalbėtų anglų, prancūzų ar ispanų kalbomis, mūsų žiniasklaida būtų vartojama kitose šalyse, daugiau nei vienos religijos žmonių, tikėtina, kad turėtume daugiau problemų ir konfliktų. Lietuviška žiniasklaida orientuojasi į masinį vartotoją, o Lietuvoje turim monolitinę visuomenę. Žiūrėdamas į ateitį matau vieną bėdą. Turim vis daugiau imigrantų, kurie gyvena šalia mūsų. Bet kuria tema, kur atsiranda probleminis klausimas ir daugiau nei viena nacionalinė, religinė ar seksualinė bendruomenė, pažiūrėkite, kaip greitai kyla bangos įrodinėjant, kas teisesnis. Kiek tenka matyti emigrantų komentarus internete, kaip bendrauja apie kitataučius, kitos spalvos žmones, tai vartoja įžeidžiantį žodį, nors dirba tuose pačiuose fabrikuose. Šitie žmonės gyvena kartu kitoje šalyje, bet neturi nei erdvės, nei lauko kalbėti ir susikalbėti. 

– Pone Paulauskai, ką daryti? Ponas Henrikas kalbėjo apie specializuotą žiniasklaidą imigrantams. 

– Ne tik žiniasklaida. Jeigu tikėti policijos duomenimis, tie žmonės, kurių ieško, yra Prancūzijos piliečiai, užaugę Paryžiuje. Prisiminkim sprogdinimus Londono metro, žmonės irgi atvykę į Angliją, jų tėvai gavo visas socialines garantijas, pašalpas. Jie tapo tos šalies gyventojais, bet netapo piliečiais. Vakuumą jų galvose užpildo tos stovyklos, kai išvyksta į Siriją, Jemeną. Jie gauna ideologinę indoktrinaciją, karinį parengimą. Grįžta parengtas teroristas. 

– Ar įmanoma tam užkirsti kelią? Yra sakančių, kad musulmonai iš principo yra kitokie žmonės, jų religija kitokia, vadinasi su jais ir elgtis reiktų kitaip.

– Kaip į tą įvykį reaguoja musulmonų bendruomenės? Jų vadovai smerkia, ateina pareikšti pagarbą žuvusiems. Nėra taip, kad visi pasiryžę žudyti už kažkokį šaržą. Kažkur praleista, nepastebėta, kodėl žmogus vaikšto, nerandantis vietos. 

– Pone Juškevičiau, ar po šio išpuolio kas nors pasikeis?

– Manau, bus sustiprintos saugumo priemonės. 

– Tik Prancūzijoje?

– Manau, kad visur. Lietuvoje reiktų pagalvoti apie tautiečius emigrantus, kurie gali papulti  į tokių grupių įtaką. Londone lietuviškos gimnazijos neturime, kur galėtų atvažiuoti mokytis ir iš Airijos. Važiuoju Paryžiuje, įsijungiu radiją, ten yra arabų kalba. Kodėl negalėtų Londone lietuvių kalba būti radijo laidos? Turim pagalvoti, kad ten, kur auga emigrantų vaikai, jie nepapultų į tokias pažiūras.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min