Kita pagal dydį – kelių tūkstančių kauniečių kapavietė Kauno tvirtovės VII forte aptikta tik šiais metais, kai visuomeninė organizacija „Karo paveldo centras“, vykdydama ES dalinai finansuojamą projektą „VII Fort memorial route“, atliko taikomuosius istorinius tyrimus bei vienareikšmiškai nustatė beveik penkių tūkstančių Kauno miesto gyventojų palaidojimo vietą. Kiek mažesnės nuo genocido nukentėjusių kauniečių kapavietės yra IV forte, kažkur Ramybės parko teritorijoje bei Viljampolėje, tačiau jų buvimo vietomis kol kas niekas nesidomėjo.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žydų bendruomenės aukų kapavietėmis turi rūpintis Lietuvos žydų organizacijos, taip pat, kaip ir lietuvių tremtinių kapais Rusijos Sibire rūpinasi lietuviai, o sovietinių kareivių kapus tvarko Rusijos ambasada – juk kiekviena tauta lieka pilnaverte tauta tol, kol laikosi savų papročių bei tradicijų.
Tačiau skirtingai nuo kitų Lietuvos tautų, mūsų šalies žydų bendruomenė Antrojo Pasaulinio karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta, o dabartinėje Lietuvoje gyvenantys žydai dažniausiai yra iš Ukrainos bei kitų SSRS respublikų sovietmečiu atvažiavę imigrantai. Jie neturi giminystės ryšių su kadaise Lietuvoje gyvenusiais bendrataučiais ir į genocido aukų atminimą kartais žiuri verslininkų akimis.
Tikriausiai dėl šios ar analogiškos priežasties dar praeitais metais Karo peveldo centro inicijuotos ir savanorių rankomis vykdomos žydų tautybės kauniečių kapavietės tvarkyboje iki šiol nesudalyvavo nė vienas Lietuvos žydas.
Septyniasdešimt metų nežinomybėje išbuvusi tūkstančių kauniečių kapavietė iki šiol buvo tokia, kokią ją norėjo matyti nacistai – visuomenės užmiršta, želdiniais apaugusi bei buitinėmis šiukšlėmis užteršra vietovė, labiau primenanti apleistą sąvartyną, negu visuomenės pagarbos vertą erdvę.
Pagaliau, VII forte kankinti ir nužudyti žmonės, nepriklausomai nuo jų tautybės bei politinių įsitikinimų yra Lietuvos didžiųjų netekčių aukos, o mes – dabartinės Lietuvos piliečiai negalime likti abejingi savosios šalies istorijai.
Kauno tvirtovės VII forte esančios genocido aukų kapavietės tvarkybai reikia visai nedaug:
1.Sutvarkyti gynybinio griovio drenažą ir taip pažeminti vandens lygį grovyje – šiuo metu dauguma palaikų yra tiesiog pelkėje po vandeniu.
2.Išvežti šiukšles, kurias Gervečių gatvės gyventojai dešimtmečiais pildavo į griovį, tiesiai ant palaikų buvimo vietos.
3.Sutvarkyti aplinką – iškirsti savaiminius želdinius ir nušienauti kapavietės teritoriją, pastatyti informacinį stendą ar paminklą.
4.Išvalyti buvusios forsebijos kelią – juo iki sušaudymo vietos aukos buvo vedamos 1941 metais, tuo pačiu keliu nuo 2011 metų spalio bus galima aplankyti kapavietės vietą.
5.Nustatyti kapavietės ribas, perduoti tyrimų medžiagą Kultūros paveldo departamentui su tikslu teisiškai apsaugoti palaikų buvimo vietą nuo galimo fizinio poveikio.
Paskutinius tris punktus Karo paveldo centras pasiruošęs atlikti savo jėgomis. Pirmieji du reikalauja nuo penkių šimtų tūkstančių iki vieno miliono litų investicijų – šių darbų techninis projektas yra parengtas. Tai maždaug po 100 - 200 litų už kiekvieną VII forte nužudytą žmogų – vyrą, moterį ar vaiką. Ar miesto arba valstybės biudžetui tai labai daug?
Gustė Žigutytė, Kauno tvirtovės VII fortas
Ryšių su visuomene vadovė
.
