Istorikas F.Ackermannas paskaitoje išdėstė, kad svarbu suvokti istorinį Lukiškių kalėjimo daugiafunkciškumą ir apie galimą tokios funkcijos išlaikymą ateityje. Nuo pat įkūrimo 1904 m. Lukiškių kalėjimas buvo daugiafunkcis ir modernus. Kalėjimas atliko ne vien tik kalinimo ir bausmių, bet ir darbo, maldos, sveikatos priežiūros ir administracines funkcijas. Kalinimo įstaiga buvo svarbi Vilniaus miesto centro dalis, tad tikėtina, kad ir ateityje kalėjimas galėtų išlaikyti daugiau nei vienos funkcijos statusą.
Prieidamas prie konkrečių siūlymų, F.Ackermannas išsakė mintį, jog kalėjimo kompleksas jau šiandien yra pagrindinis 20 amžiaus Vilniaus miesto istorijos artefaktas ir, nepaisant būsimo pastato daugiafunkciškumo, jis pabrėžė, kad vis tiek labai svarbu išryškinti pastato istoriją. Autoriaus įsitikinimu, bet koks įamžinimas gali sukurti istorinį naratyvą apie praeitį. Kuriant naują jo paskirtį, svarbu įvertinti, kad Lukiškių kalėjimo teritorijoje buvo ir daug smurto atvejų prieš miesto gyventojus. O visuomenei įdomiausi – mažiau žinomi praeities įvykiai. „Ar žinojote, kad Lukiškės Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo ne tik sovietų represijų, bet ir pagrindinė vokiečių smurto prieš įvairius Vilniaus miesto gyventojus vieta?“ – klausė F.Ackermannas paskaitoje.
Istoriko teigimu, Lukiškių kalėjimas nėra tik sienos ir kameros. Paskaitoje, kuri vyko Nacionalinėje dailės galerijoje 2019 m. rugsėjo 12 d., jis palietė labai svarbų religinių pastatų vaidmenį kalėjimo komplekse. Juk ne veltui caro valdžia kalėjimo teritorijoje papildomai įrengė rusų ortodoksų Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri šiandieniniam miestiečiui yra matoma iš gatvės pusės. O ironiška tai, jog žydų maldos namai, esantys galiniame pastate, iki 2019 m. liepos mėnesio buvo naudojami kaip katalikų bažnyčios koplyčia. Autorius siūlo atsigręžti į kasdienį kalėjimo gyvenimą ir pamatysime visai kitokį kalėjimo istorijos paveikslą.
Įdomus F.Ackermanno išsakytas pastebėjimas apie kalėjimą kaip apie heterotopinę labai skirtingų socialinių sluoksnių įtraukimo erdvę ir suteikė galimybę pažiūrėti į kalėjimą visai iš kitos perspektyvos. Istoriko siūlymu, į kalėjimą galima pažvelgti net kaip į kultūros ar meno vietą. Pavyzdžiui, Baltarusių rašytojas Frančišak Aliachnoviš, kalėdamas Lukiškių kalėjime Pirmojo Pasaulinio karo laikotarpiu, parašė dramą, o tokių atvejų kalėjimo istorijoje yra ne vienas.
Svarbi ir kita F.Ackermanno išsakyta įžvalga apie socialinius sluoksnius, kurie kartais pasislepia istorijos puslapiuose už kitų, kaip šiuo atveju, už kalinių ar politinės istorijos. Autorius palietė svarbią budėtojų istorijos liniją. Budėtojai buvo Vilniaus miesto gyventojai, kurie kalėjime atliko ne vien tik stebėtojų funkciją, bet ir užsiėmė smurtu prieš kalinius bei buvo tarpinė grandis tarp kalinių ir valdžios – gabeno prekes, pinigus ir politines žinutes ne tik pačiame kalėjime, bet ir už jo ribų.
Kalėjimas niekada nebuvo erdvė, izoliuota nuo visuomenės, reziumuodamas teigė istorikas. Pradedant vidiniu kalinių kasdieniu gyvenimu, bendravimu su kaimynais ir baigiant politiniais momentais, kaip, pavyzdžiui, dėl politinių priežasčių įkalintų asmenų perduodama politinė žinutė.
Norint išlaikyti praeityje susiklosčiusį kalėjimo daugiafunkciškumą, svarbu įtraukti įvairius 20 amžiaus istorijos sluoksnius – priėjo prie išvados F.Ackermannas. Autorius ragino telktis istorikams ir archeologams ir studijuoti visa tai, kas yra tiek už sienų, tiek viduje. Būtina išnagrinėti praeitį, kad būtų galima nuspręsti, ką reikia daryti ateityje. O atvira diskusija viena geriausių formų – gera pradžia Lukiškių, esančių pačiame miesto centre, ateičiai.
Paskaitą F.Ackermann baigė atsiprašydamas už pačią paskaitos temą – „Rekomendacijos Lukiškėms“. Kaip patyręs antropologas, jis siūlė būsimiems šios teritorijos vystytojams ir Vilniaus miesto savivaldybei prieš pradedant darbus atsakyti į šiuos klausimus: kam priklauso miestas? Kas yra suinteresuotos buvusio kalėjimo šalys? Kaip, būdami miesto visuomenės dalimi, įsivaizduojate miesto ateitį? Kaip šiandien sekasi pasiekti susitarimą? Ar egzistuoja atmintis apie įkalintą paveldo praeitį?
Kitos „Aktualu šiandien“ paskaitos Nacionalinėje dailės galerijoje:
spalio 3 d., ketvirtadienis
RASA ANTANAVIČIŪTĖ – Kodėl statome paminklus?
lapkričio 5 d., antradienis
MARIJA DRĖMAITĖ – Architekto Le Corbusier palikimas: ar namas vis dar yra „mašina gyventi“
lapkričio 20 d., trečiadienis
DAINIUS LIŠKEVIČIUS – Atsisveikinimas su 20 amžiumi
gruodžio 10 d., antradienis
TOMAS VAISETA – „Pastebėjau gydytoją drebantį“: seksualinės prievartos atvejis sovietinėje psichiatrijos ligoninėje ir jo (istorinis) tyrimas
