TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Katinėli, gelbėk“: kaip spendžiamos telefoninių sukčių žabangos

Telefoniniai sukčiai nerimsta
Telefoniniai sukčiai nerimsta
Šaltinis: 15min
0
A A

„Labas as policijoi pasuk i sita nr“ – kažkur girdėta ar matyta frazė? Daugelis jau supranta, kad tai – telefoninių sukčių spendžiamos žabangos, tačiau vis dar atsiranda užkimbančių. „15min“ aiškinasi, kaip veikia tokie triukai.

Būtent tokio turinio SMS liepos 4 dieną gavo vienas „15min“ redakcijos darbuotojas. Nieko nelaukusi griebiu diktofoną, kad įrašyčiau pokalbį, ir skambinu sukčiams.

Apgavikas priverčia spėlioti

Iš pradžių abejingu, prarūkytu balsu atsiliepia vidutinio amžiaus vyras. Kai išgirsta neva išsigandusios moters balsą, telefoną perima kitas vyras ir solidžiu balsu, su nežymiu rusišku akcentu, atraportuoja: „Centrinis VPK, tyrėjas Tomas Andriušaitis, klausau jūsų.“

Pradedu mikčioti, kad gavau keistą žinutę ir nesuprantu, čia man vyras ar sūnus parašė. „Aš nežinau, čia kažkas iš jūsų artimųjų, matyt, parašė, nes čia tarnybinis VPK (Vyriausiojo policijos komisariato, – red. past.) numeris, kuriuo mes leidžiame sulaikytiesiems pranešti artimiesiems, kad jie yra sulaikyti“, – atsako „tyrėjas“.

Bandau iškvosti, kas iš mano artimųjų pakliuvo į policiją, tačiau sukčius tą patį bando sužinoti iš manęs. Dažniausiai telefoniniai apgavikai artimiesiems praneša, kad jų vaikas arba vyras pakliuvo į avariją ar buvo sulaikytas, tačiau šis apgavikas nerizikuoja įvardyti mano artimojo, todėl tenka spėlioti pačiai. Klausiu: gal vyras?

„Tyrėjas“ paklausia tariamo mano vyro vardo ir pavardės bei gimimo datos. Mikliai sugalvoju, kad tai – Mantas Baranauskas, gimęs 1975 metų kovo 14 dieną.

„Tyrėjas“ tuo metu klapsi klaviatūra – neva ieško tokio asmens, ir netrukus praneša: „Taip, yra pas mus sulaikytas.“

„Vyras“ susimušė Kaune

„Tyrėjo“ teigimu, mano „vyras“ prie parduotuvės susistumdė su kažkokiu žmogumi, sudaužė jo telefoną, ir dabar „vyrui“ bus keliama baudžiamoji byla. Jis neva sulaikytas trims valandoms, o „nukentėjusysis“ yra policijoje ir svarsto, ar rašyti pareiškimą, ar prašyti grąžinti nuostolius: 200 Lt už sudaužytą „Samsung Galaxy“ telefoną ir 110 Lt už SIM kortelę, kurios sąskaitoje buvo tokia suma.

„Ponia, jūs dabar galite paimti „Tele2“ papildymus už 110 Lt, mes atiduodam žmogui juos, paimam jūsų vyrą ir atvažiuojam iki namų, atiduosite likusius pinigus, ir nukentėjusysis nerašys pareiškimo“, – ragina „tyrėjas“.

Pasiūlau susitikti už valandos netoli „15min“ redakcijos esančioje Vytauto gatvėje. Vilniaus nepaminiu, nes galvoju, kad sukčiai bent numano, į kokį miestą siuntė žinutę. „Tyrėjas“ sutrinka. Paklausiu, koks jų komisariato adresas. Jis sutrinka dar labiau – Vytauto prospektas. „Kokiam čia mieste?“ – klausiu. Kaune.

Garsiai nusistebiu, ką tas asilas mano vyras galėjo veikti Kaune. „Tyrėjas“ keičia taktiką – liepia nusipirkti kortelių papildymus, paskambinti ir padiktuoti kodus. Juos neva pasakytų „nukentėjusiajam“, o vėliau reikėtų su juo susisiekti ir grąžinti likusius 200 Lt už sudaužytą telefoną.

Jei bus koks iškvietimas, aš net nežinosiu, ką daryti. Matot, man teks registruoti šį įvykį, – bando dramatizuoti padėtį „tyrėjas“.

„Jeigu atvirai, aš dabar nežinau, laukiu. Jei bus koks iškvietimas, aš net nežinosiu, ką daryti. Matot, man teks registruoti šį įvykį“, – bando dramatizuoti padėtį ir skubinti pirkti korteles „tyrėjas“. Sutariame, kad nubėgsiu pirkti kortelių ir iškart paskambinsiu.

Iškart paskambinu numeriu 112 pranešti apie telefoninius sukčius. Entuziastingai pasakau, kad noriu su policijos pagalba juos pričiupti. Atsiliepęs vyras visiškai neužsikrečia doros pilietės entuziazmu, perspėja, kad taip greitai nieko nebus, ir atsidusęs nukreipia į vieną iš policijos komisariatų. Ten esu nukreipiama į dar kitą komisariatą. Entuziazmas priblėsta.

Per valandą nesulaukęs mano skambučio, „tyrėjas“ neapdairiai pradeda „majakinti“ į telefoną. Nereaguoju.

„Nukentėjusysis Arūnas“

Pagaliau į redakciją atvyksta tikras tyrėjas ir paprotina, kaip tęsti pokalbį. Paskambinu sukčiams darkart. Prisistatau kaip Monika Baranauskienė, Manto Baranausko žmona. Pasakau, jog kolegos nubėgo pirkti papildymų, tačiau manęs neišleidžia iš darbo važiuoti pas „vyrą“ į Kauną, todėl noriu pinigus ir kortelių papildymus perduoti „tyrėjo“ kolegoms Vilniaus komisariate.

„Ai, Vilniuje, – nusivilia „tyrėjas“. – Žinote, kaip padarome, nes dabar dar nukentėjusysis sėdi pas mus. Duokite tuos kodus ir aš tada nežinau... Už pusės valandos jūsų vyras pats su jumis susisieks ir tada jūs su nukentėjusiuoju toliau tvarkysitės.“

Nepasiduodu ir pasakau, kad tuomet galiu savo tariamą brolį nusiųsti į Kauną su pinigais.

„Tyrėjas“ vis tiek prašo pasakyti papildymo kodus. Kai nesutinku, „tyrėjas“ leidžia man pašnekėti su „nukentėjusiuoju“. Viskas jau panašėja į tragikomediją.

„Nukentėjusysis“, vardu Arūnas, prabyla it nuo alkoholio apsvaigusiu balsu, su stipriu rusišku akcentu. „Čia jūsų vyras, jis mane sūmūšė, žynuokit, sūmūšė, sudaužė mano telefonas, kortelę, ir už vyską, žynuokit, reikia mokėti“, – moko mane Arūnas.

Nuraminu, kad atsiųsiu savo „brolį“ Vytą, kuris viską Arūnui sumokės, ir paprašau, kad dar nerašytų pareiškimo.

Jis prašo atlyginti nuostolius dabar. „Bent pūsę“, – kaip mažas vaikas prašo Arūnas.

„Taigi jūsų telefonas sudaužytas, kaip jūs jo sąskaitą pasipildysit?“ – sumoju paklausti.

„Ne, jūs pasakykit, mano žmona įsives“, – neatlyžta.

Nepasiduodu spaudimui: nepasitikiu nepažįstamais, noriu pati arba per brolį perduoti pinigus ir įsitikinti, kad tikrai nerašys pareiškimo. Dėl visa ko atsiprašau Arūno už savo „vyro“ poelgį.

Arūnas mikčioja, kad jis – užsiėmęs žmogus. Paklausiu, kada ir kur galima būtų su juo susitikti. „Jeigu jūs norite tartis, tai tariamės dabar“, – pyksta Arūnas.

Pameluoju, kad paskambinsiu, kai grįš kolegos su nupirktomis kortelėmis. Pamažu suvokiu, kad sukčiai sėdi kalėjime, laisvėje neturi vadinamųjų „kojų“, todėl susitikti su kažkuriuo iš jų ir neva perduoti pinigų nepavyks. Jiems reikia tik kortelių kodų.

Grasina kalėjimu

Po kiek laiko paskambinu „tyrėjui“ ir pranešu, kad papildymus turiu ir noriu susitikti. Jis įspėja, kad iki darbo pabaigos nei aš, nei mano „brolis“ nespėtume atvažiuoti į Kauną. „Nukentėjusysis sako: arba aš rašau pareiškimą, arba man grąžinat nuostolius“, – remia mane prie sienos „pareigūnas“.

Pasidomiu, kas gresia „vyrui“, jeigu pareiškimas bus parašytas. Atsakymas nustebina – iki metų kalėjimo. Kai nusistebiu, „tyrėjas“ drebia: tai – už chuliganizmą.

„Baikit, jis ne chuliganas“, – pasipiktinu ir paprašau pakviesti „vyrą“.

„Tyrėjas“ pasako, kad „vyras“ šiuo metu – sulaikymo kameroje. Negalima pakviesti.

Galiausiai užpykstu: „Žinot, jeigu mano vyras buvo toks kvailas, kad susimušė, tai tegu dabar ir sėdi tuos metus kalėjime.“

Su „tyrėju“ taip nesmagiai atsisveikiname.

Pokalbis su „vyru“

Sukčių nervai neišlaiko ir jie keičia taktiką – greitai sulaukiu jų pačių skambučio. Atsiliepusi išgirstu jau trečią – asocialų, gruboką – balsą. Paskambinusysis prisistato kaip mano „vyras“ Mantas.

Kas tavo balsui atsitiko? – pašiurpusi klausiu. Lūpa praskelta, visas veidas sutinęs, susimušiau, – mekena „vyras“.

„Kas tavo balsui atsitiko?“ – pašiurpusi klausiu.

„Lūpa praskelta, visas veidas sutinęs, susimušiau. Ar girdi mane? Čia reikia sutvarkyt ir mane išleis iš policijos“, – mekena.

Piktai klausiu, kaip jis atsidūrė Kaune. Žada viską paaiškinti grįžęs namo, pavadina katinėliu ir perduoda ragelį „tyrėjui“ – neva jam leido pašnekėti tik minutę.

„Tai ką jūs man siūlot daryt?“ – pavargusi klausiu „pareigūno“. Jis nežino atsakymo, todėl permeta ragelį Arūnui. Jis klausia, ar atlyginsiu bent pusę žalos. Atkertu, kad tik grynais – kai pamatysiu, kad pasirašys, jog neturi mano „vyrui“ pretenzijų. „Kitu atveju aš neprasidedu“, – užtikrintai pasakau.

Arūnas užpykęs meta ragelį.

Besibaigiant darbo valandoms – prieš penkias, sukčiai visai praranda budrumą ir iš neva policijos komisariato telefono pradeda rašinėti man žinutes su klaidomis: „Pomia. Paskambinkit i sita nr“, „Monika pasuk“, „Pasuk monika mantas“ ir pan., nes žino, kad mano „vyras“ greitai grįš iš darbo ir tiesa išaiškės jiems nespėjus gauti telefono kortelių papildymų kodų. Į žinutes nereaguoju, o telefono pokalbių įrašus perduodu tikriems policijoms pareigūnams. Duodu parodymus, jie surašo protokolą ir išvažiuoja.

Policija skambina žmonėms tik trimis atvejais

Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad policijos pareigūnai žmonėms niekada neskambina. Tačiau vienas policininkas, nepanoręs atskleisti savo tapatybės, sutiko papasakoti, kokiais trimis atvejais policija gali skambinti žmonėms.

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą policijos pareigūnai gali iškviesti žmogų į komisariatą telefonu ir suderinti atvykimo laiką. Taip pat gali pranešti, kad artimas žmogus sulaikytas dviem paroms ir pristatytas į areštinę. Trečias atvejis – policija gali paskambinti ir pranešti, kad kažkas atsitiko su to žmogaus turtu arba jo giminaitį ar šeimos narį ištiko nelaimė. Policija visada turi pranešti, į kokį policijos komisariatą reikia atvykti.

Policijos atmintinė: kaip elgtis, jei sulaukėte telefoninių sukčių atakos:

* Įvykus eismo įvykiui ar padarius nusikaltimą, policija niekada nesprendžia iškilusių piniginių problemų tarp nukentėjusiojo ar pažeidėjo (įtariamojo).
* Neskubėkite vykdyti skambinusiojo prašymų. Patys paskambinkite giminaičiui ar artimajam, patekusiam į tariamą bėdą, ir įsitikinkite, ar tikrai jam reikalinga jūsų pagalba.
* Jeigu tikrai jūsų artimą ištiko nelaimė, susitikite su juo.
* Jeigu jūsų giminaitis kelionėje, neskubėkite skambinti į ambasadą nurodytu telefono numeriu, pasitikrinkite, ar šis numeris teisingas.
* Neperduokite pinigų per tarpininkus. Neperveskite pinigų į nurodytas banko sąskaitas.
* Neįsileiskite nepažįstamų žmonių į namus.
* Reikalaukite, kad atvykę pareigūnai parodytų tarnybinį pažymėjimą.
* Neatidarykite durų nepažįstamiems žmonėms, kurie prisistato įvairių tarnybų darbuotojais, agentais ar kitais specialistais, kol nepatikrinote jų dokumentų ir neįsitikinote, kas iš tiesų jus nori aplankyti.
* Jeigu kyla nors mažiausias įtarimas, kad skambina sukčius, nedelsdami skambinkite į policiją trumpuoju numeriu 112 arba 02.

Sukčių statistikos neveda

Tikslios statistikos apie telefoninius sukčiavimus Policijos departamentas neturi. Skaičiuojama tik bendra sukčiavimų statistika. 2011 m. tokių atvejų užfiksuoti 5491, arba 24,8 proc. daugiau nei 2010 m. (4400). Šiemet per 6 mėnesius užfiksuoti 2602 sukčiavimai (pernai per tą patį laikotarpį – 2636). Į sukčiavimo sąvoką įeina ir telefoniniai sukčiavimai, ir sukčiavimai internetinėje erdvėje, ir finansiniai sukčiavimai įmonėse.

Pranešti policijai – beprasmiška?

Nors Lietuvos policijos atstovai kviečia bendradarbiauti ir, kilus bent menkiausiam įtarimui, kad gavote telefoninių sukčių žinutę ar sulaukėte jų skambučio, prašo apie tai pranešti trumpuoju numeriu 112 arba 02, iš to gali nebūti jokios naudos. Aš dėl šio įvykio nepatyriau jokių nuostolių, todėl buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti policija, tai užblokuoti sukčių išankstinio apmokėjimo paslaugų SIM kortelę ir telefono tarptautinį judriojo ryšio identifikatorių (IMEI), siekiant užkirsti kelią tolimesniems nusikaltimams.

Čia galite išklausyti visus keturis „15min“ žurnalistės pokalbius telefonu su „tyrėju“, „nukentėjusiuoju“ ir „vyru“.

VIDEO: „15 min" tyrimas: kaip telefoniniai sukčiai medžioja lengvatikius

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min