„Pats likimas lėmė, kad turėjau augti ne šeimoje, bet valstybinėse institucijose – kūdikių, vaikų globos namuose. Nuo vaikystės nešiojau savyje tą gyvenimą. Reikėjo tik žmonių, kurie visa tai suprastų ir padėtų perkelti į filmą“, – sakė R.Šarknickas.
Mačiusieji filmą vienu balsu tvirtina, kad ši juosta – emociškai įkrauta. Po filmo peržiūros net didžiausi cinikai sunkiai tramdo graudulį, o jautresni braukia ašaras. Kritikų teigimu, filmo emocinis užtaisas – jo tikrumas.
Režisierius vaizduoja 1987 metų tarybinę Lietuvą. Mergaitė Emilija išgyvena skaudžią dramą – ji nuolat jaučiasi vieniša, nors turi dvi seseris ir motiną. Tiesa, apie jas moksleivė nieko nežino. Jausdama viduje vis augantį nerimą Emilija bėga iš mokyklos, kartais net trokšta mirties. Vienatvė niekur neišsisklaido net sulaukus visiems pamestinukams svarbiausios žinios – atsiranda jos mama ir seserys. Gydytis sielos žaizdas geriau nei kažkada jos atsižadėję giminės padeda šalia atsiradę svetimi žmonės, apgaubę mergaitę šiluma.
Filmo pristatyme Kaune dalyvausiantis juostos režisierius R.Šarpnickas ketina pabendrauti su kiekvienu norinčiu.
Filmo „Nepalikit, prašau...“ peržiūros pradžia 17 val.
