Tiesa, tyliai pripažįstama, kad netrūks ir menkai ką bendra su muge ar šv. Kazimieru turinčių personažų. Pavyzdžiui, šeštadienį į eitynes įsilies keletas iš Senamiesčio teatro pasiskolintų lėlių: du šikšnosparniai, du vabalai, du katinai ir didžiulis gandras.
Pastarąjį dar būtų galima pateisinti: senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Tačiau ką eisenoje veiks kiti padarai?
Lėlei nulūžo nosis
„Ką gaunam, tą ir imam“, – ranka numojo ir nusijuokė už kultūrinę mugės programą atsakinga Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė.
Eitynių dalyviams parūpinti kostiumus ir mugei būtinus atributus – didelis galvos skausmas.
„Labai daug ką nuomojamės iš Senamiesčio teatro – net ir šv. Kazimiero lėlę. Dabar su butaforais tariamės, kad jai nosį normalesnę padarytų, nes nulūžo per kelerius metus“, – mugės išvakarėse rūpesčiais su „15min“ dalijosi M.Liugienė.
Vėliava – tikras išbandymas
Šeštadienį, 11 val., Vilniaus Lukiškių aikštėje išsirikiuosiančios eisenos priešakyje stovės ragus pučiantys šaukliai. Būtent jie praskiria eitynėms taką. Iškart už šauklių žingsniuos šv. Kazimiero ir šv. Kristoforo vėliavų nešikai.
Vėliava pagaminta iš odos, todėl labai sunki. Kas vienais metais ją neša, kitąmet jau nebenori.
Šv. Kazimiero vėliavą Etninės kultūros centro užsakymu sukūrė dailininkė Nijolė Stunskaitė. „Ji labai gerai pasikausčiusi heraldikoje. Ši vėliava pagaminta iš odos, todėl labai sunki. Kas vienais metais ją neša, kitąmet jau nebenori“, – purpurinės vėliavos paslaptį išdavė M.Liugienė.
Kaip ir dera, vėliavų įkandin žygiuos pats šv. Kazimieras. Už jo – mergaitės su popierinėmis lelijomis, miestelėnai ir aštuoni riteriai.
„Būdamas dar visai berniukas karalaitis Kazimieras buvo išleistas į karą su Vengrija, todėl jo pagerbimo procesija be karių neįsivaizduojama“, – atkreipė dėmesį pokalbininkė.
Už karalaičio nugaros stos iš Nacionalinio dramos teatro pasiskolintas vilkas – keturių žmonių nešama didžiulė lėlė. Tikimasi kada nors ją pakeisti miesto įkūrimą simbolizuojančia geležinio vilko skulptūra.
Paskui vilką seks mitologiniai personažai: Žemyna, Medeina ir kt. „Kartais mums papriekaištaujama, kad į vieną plakame katalikiškus ir pagoniškus simbolius, bet taip jau yra – toks laikmetis, kai viskas maišosi“, – pasiteisinimą rado M.Liugienė.
Teliavelis ir „Kūlgrinda“
Net etnologai nesutaria, kaip Kaziuko mugė turėtų atrodyti, todėl griežtais scenarijaus rėmais organizatoriai savęs nevaržo.
„Aišku, kad eisenoje yra kakofonijos, bet ir senais laikais mugė kasmet būdavo vis kitokia. Pavyzdžiui, pasitaikydavo gabių iniciatyvių studentų laida, kurie labai išradingai sugalvodavo vaidinimų šv. Kazimiero gyvenimo motyvais. Dabar tokių nerandame“, – guodėsi etnologė.
Amatininkai – ir tie ne visi pasistengia: tai vėliavos neturi, tai deramos aprangos pristinga. Nepaisant to, šeštadienį amatininkų kolonoje žygiuos vitražistai, gintaro, karpinių meistrai, kalviai, puodžiai, dailidės, auksakaliai, odininkai, Baltramiejaus mugės atstovai, medžio drožėjai ir, svarbiausia, vieno reikšmingiausių mugės atributų – verbų – rišėjos.
Bus ir Teliavelis – milžinas kalvis galiūnas, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Jį lydės „Kūlgrinda“ – lietuvių apeiginio folkloro kolektyvas.
Pritaps net bluka
Šiųmetės Kaziuko mugės pagrindinių svečių – žemaičių – kolona tikrai neliks nepastebėta. Žemaičiai neš baublį – tuščiavidurį ąžuolo kamieną, nenustotą garbinti net krikščionybės laikais.
Eisenoje risnos ir žemaitukai, kuriais žemaičiai ypač didžiuojasi. Amsės skalikai.
 |
| J.Kalinsko nuotr./Šv. Kazimiero vėliava |
Žemaičiai į Vilnių atsigabens net savo herbe riaumojančią mešką, tiesa, šįkart – ne gyvą, o simbolinę. Toks užmojis – ne iš piršto laužtas: Žemaitijoje, kaip liudija vyskupo Motiejaus Valančiaus 1847 m. ganytojiškas laiškas, meškos dalyvaudavo namų šventinimo apeigose.
Šaltiniai pasakoja, kad prieškariu ir Kaziuko mugėje sukinėdavosi pora baltųjų „lokių“, ieškodami, kas nori su jais apsikabinęs nusifotografuoti.
Eitynių gale vilksis bluka – kerotas kelmas, simbolizuojantis senųjų metų blogį, žmonių rūpesčius ir neišsipildžiusias svajones.
„Pagal tradiciją bluka tampoma prieš Kalėdas, tačiau „blukininkai“ ir pas mus įsiprašė – na ir tegul tempia tą savo bluką!“ – nusijuokė M.Liugienė.
Ar prie Kaziuko mugės organizavimo vairo grįžus verslininkui Vyteniui Urbai eitynėse vėl išvysime miestu šliaužiančią milžinišką krosnį, pintinę, žarijų pilną lygintuvą?
„Visa tai, nors smarkiai išdidinta ir hiperbolizuota, tikrai neprieštarautų etnokultūros dvasiai. V.Urba turi vaizduotę, skonį ir humoro jausmą, tačiau nuo kultūrinės mugės programos šįkart atsiribojo“, – apgailestavo M.Liugienė.
Kaip buvo prieš 408 metus
1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje su iškilminga eisena buvo sutikta iš Romos atgabenta popiežiaus pašventinta purpurinė šv. Kazimiero vėliava. Procesijos keliai nusidriekė per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Rūdininkų vartų ir toliau, iki pat Šv. Stepono bažnyčios.
Dalyviai į eiseną susirikiavo keturiais dideliais būriais. Pirmasis – miesto amatininkai su savųjų bendrijų – cechų vėliavomis, emblemomis ir ženklais. Į eisenos gretas jie stojo griežtai pagal cecho įsikūrimo datą. Auksakaliai – pirmieji; jie karališkąją privilegiją gavo 1495 m. O iš viso amatininkų bendrijų Vilniuje tuomet buvo 32, vėliau jų skaičius išaugo iki 60.
Miestelėnams didelį įspūdį padarė iš arti matomos garsiųjų šeimų damos, nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusios, užsigobusios vualiais.
Po cechų rikiavosi pirkliai, tada samdomos naktinės sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbiai. Tai dvasininkai, vienuolijų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai, taip pat ir prie kiekvienos bažnyčios veikusių religinių brolijų nariai su savo vėliavomis. Po jų ėjo didikai, lydimi savo vasalų, šlėktų, dvariškių.
Miestelėnams didelį įspūdį padarė iš arti matomos garsiųjų šeimų damos, nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusios, užsigobusios vualiais. Atskirą būrį sudarė universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Po jų išsirikiavo orkestras su šv. Kazimiero „žemiškąja ir dangiškąja palyda“ – jaunuoliai, persirengę riteriais ir angelais, su dirbtinių lelijų ir baltų rožių žiedais rankose. Iš tų puošmenų tolydžio išsirutuliojo garsiosios vilnietiškos verbos. Eiseną užbaigė maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų.
Tokiu vaizdingu pasakojimu Kaziuko mugės ištakų istoriją, kilusią iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, knygoje „Kaziuko mugė“ atkūrė etnologas Libertas Klimka. Šis etnologo meistriškai nupieštas paveikslas atgims šeštadienį, kai 11–12 val. Vilnių skros teatralizuotos karnavalinės eitynės, judėsiančios nuo Lukiškių aikštės miesto Rotušės link.
Mugės istorija
* 1604 m. surengta šv. Kazimiero pagerbimo eisena, vyko ir šventinis „kermošius“.
* 1827 m. Vilniaus pirkliai gavo privilegiją šv. Kazimiero dieną rengti „jomarką“ – ilgesnį laiką: tris dienas trunkantį prekymetį.
* 1901 m. Kaziuko mugė perkeliama į Lukiškių aikštę ir Neries krantinę tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų.
* 1935 m. atgaivinamos teatralizuotos mugės kvieslių eisenos.
* Pokario metais mugė vykdavo Kalvarijų turgavietėje, sovietmečiu vadintoje kolūkine.
* Nuo 1991 m. Kaziuko mugė vėl rengiama miesto senamiestyje ir trunka tris dienas.
* 2006 m. mugė išsiplėtė į Tymo kvartalą.
* 2007 m. pagal senąsias tradicijas surengta amatininkų eisena.
Lietuvos globėjas
Šventasis karalaitis Kazimieras (1458–1484) – nemari Vilniaus legenda. Prie jo kapo Vilniaus Katedroje nutikus ne vienam stebuklui, karalaitis 1501 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o kanonizuotas 1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII. Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Atminimo diena – kovo 4-oji.
