Apie mokymosi visą gyvenimą naudą, kuri Lietuvoje dar nėra apskaičiuota, bei apie savirealizaciją ir darbo rinkos poreikius – pokalbis su vienu iš pažangos forumo „Mokomės visą gyvenimą“ dalyvių, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktoriumi, sociologijos daktaru Tadu Tamošiūnu.
– Kalbant apie mokymąsi visą gyvenimą pirmiausia akcentuojama individo savirealizacija bet kuriame amžiuje. Tačiau realybėje norinčio tobulėti žmogaus ir valstybės, investuojančios į tą tobulėjimą, poreikiai gali nesutapti. Pavyzdžiui, laisvalaikiu mokytis virėjo ar kirpėjo amato daug patraukliau, pigiau ir lengviau, nei mokytis programuoti arba slaugyti ligonius. Ar šie nesutampantys poreikiai nėra problema?
Europos Komisija prognozuoja, kad po 10–15 metų maždaug pusė specialybių bus naujos, šiandien nežinomos, o dabartinės bus neatpažįstamai pakitusios.
– Naujos profesijos įgijimas arba esamos tobulinimas – tik viena mokymosi visą gyvenimą dalis. Kalbant apie ją, aišku, kad valstybės interesai gali būti kitokie nei vieno ar kito individo. Tačiau tai nereiškia, kad tik valstybės interesai gali būti svarbūs. Ypatingai tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva, kurios darbo rinkos situaciją sunku prognozuoti – sunku nuspėti, kiek, kokių ir kada specialistų reikės.
Štai Europos Komisija prognozuoja, kad po 10–15 metų maždaug pusė specialybių bus naujos, šiandien nežinomos, o dabartinės bus neatpažįstamai pakitusios. Turint tai omenyje vargu, ar valstybė, juolab vienas ar kitas jos pareigūnas, galėtų prisiimti atsakomybę ir siūlyti žmonėms tam tikrus sprendimus, galinčius kardinaliai pakeisti jų gyvenimą. Planinis specialistų rengimas egzistavo sovietmečiu. Tikėkimės, jog tokia situacija nebepasikartos.
Antras dalykas – ir kokybiniai, ir kiekybiniai tyrimai rodo, kad ne tiek svarbu, kokią specialybę žmogus renkasi. Svarbu, kokias kompetencijas jis įgyja ir – ar yra patenkintas savo pasirinkimu. Nes paprastai tie, kurie yra patenkinti savo profesiniu pasirinkimu, mielai tobulina turimą kvalifikaciją, randa naujas veiklos nišas ir t. t.
Tad daugiausia ką gali valstybė – parodyti karjeros galimybes. Šiuo metu kai kurie iš Švietimo ir mokslo ministerijos projektų skirti būtent tam. Taip pat reikėtų keisti visuomenės požiūrį į profesinį mokymą. Nes egzistuoja purvino darbininko, dirbančio atgyvenusia technika, stereotipas. Tačiau realybė jau visai kitokia. Profesines mokyklas pabaigę žmonės dirba su pažangiausia technika, gauna gerus atlyginimus. Milijoninės lėšos jau investuotos į sektorinius centrus, kurie rengia specialistus, apie kuriuos visuomenė iš esmės nieko nežino.
– Mokymosi visą gyvenimą sąvoka labai plati, ji apima tiek formalų, tiek neformalų ugdymą. Vadovaujantis ja, mokytis galima užsiimant įvairia veikla: einant į seminarus, skaitant knygas, vaikščiojant į teatrą ir t. t. Vis dėlto teigti, jog žmogus, visą gyvenimą žiūrintis televizorių – visą gyvenimą mokosi, ko gero, neišeitų. Kur ir kaip brėžiama riba tarp mokymosi ir nesimokymo?
Mokymosi formos gali būti įvairios. Yra formalusis mokymasis, jis baigiamas gavus aukštojo mokslo arba profesinio mokymo diplomą. Taip pat yra neformalus mokymasis. Pavyzdžiui, trumpesni ar ilgesni kursai. Yra ir informalus arba savaiminis mokymasis, kai žmonės mokosi savo kasdienėje aplinkoje.
– Mokymosi formos gali būti įvairios. Yra formalusis mokymasis, jis baigiamas gavus aukštojo mokslo arba profesinio mokymo diplomą. Taip pat yra neformalus mokymasis. Pavyzdžiui, trumpesni ar ilgesni kursai. Yra ir informalus arba savaiminis mokymasis, kai žmonės mokosi savo kasdienėje aplinkoje. Tarkime, kolega jums paaiškina, kaip naudotis tam tikra kompiuterine programa, kuria iki tol naudotis nemokėjote. Tai irgi yra mokymasis.
Todėl ir žmogus, žiūrėdamas televizorių, gali mokytis. Pavyzdžiui, jis gali žiūrėti edukacinę laidą apie gyvūniją arba laidą apie Lietuvos miestelius ir taip plėsti savo akiratį. Tai yra savaiminis mokymasis. Tačiau komerciniai kanalai paprastai tokių laidų nerodo – tuo daugelyje šalių rūpinasi nacionaliniai transliuotojai, tokie kaip BBC arba LRT. O kalbėti apie komercinių kanalų žiūrėjimo edukacinę vertę tikrai būtų sunku. Tad riba tarp mokymosi ir nesimokymo kai kuriais atvejais – sunkiai pastebima.
– Lietuvoje mokosi kur kas mažiau darbingo ir vyresnio amžiaus žmonių nei kitose Europos šalyse. Europos Sąjungos vidurkis siekia 10,5 proc., Lietuvoje – 5,7 proc. Forumo metu pristatytos mokymosi visą gyvenimą lyderės – Skandinavijos šalys. Tačiau šios valstybės gali sau leisti investuoti į labai įdomias, suaugusių žmonių dėmesio sulaukiančias veiklas. Ko gero, panašios veiklos Lietuvoje būtų vertinamos kaip prabanga, o ne būtinybė, nes jų edukacinė vertė kelia abejonių. Gal vertėtų matuoti mokymosi visą gyvenimą lygį pagal kiekvienos valstybės galimybes?
Tyrimais įrodyta, kad suaugę mokosi ne tik iš pragmatinių paskatų – norėdami išmokti tam tikrų dalykų, bet ir turėdami rekreacinių, komunikacinių lūkesčių – tikėdamiesi įdomiai praleisti laiką.
– Šalys, kurios yra pažengusios suaugusiųjų švietimo srityje, iš tiesų investuoja į veiklas, kurios mūsų visuomenėje su mokymusi siejamos nebūtų ir atrodytų net truputį keistokai. Pavyzdžiui, aitvarų konstravimo, margučių dažymo ir šimtai kitokių originalių kursų. Atrodytų, tokie ir panašūs kursai organizuojami tik dėl smagumo. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Tyrimais įrodyta, kad suaugę mokosi ne tik iš pragmatinių paskatų – norėdami išmokti tam tikrų dalykų, bet ir turėdami rekreacinių, komunikacinių lūkesčių – tikėdamiesi įdomiai praleisti laiką.
Šia prasme lietuviai niekuo nesiskiria nuo skandinavų. Iš praktikos galima pamatyti, kad Lietuvoje, ypač mažesniuose miestuose, kaimo vietovėse, žmonės ateina mokytis ir todėl, kad nori pasikalbėti, pabūti kartu – nes tai yra daug geriau nei vienam sėdėti namuose ar eiti pabendrauti į polikliniką. Geriau ne tik konkrečiam individui, bet ir visai visuomenei. Mokymasis visą gyvenimą padeda žmonėms gyventi visavertį socialinį gyvenimą iki gilios senatvės.
Deja, Lietuvoje atliekama labai mažai kaštų ir naudos analizių. Turime nedaug specialistų, mokančių įvertinti realią tam tikros politikos naudą. Žodžiu, dar nemokame matuoti netiesioginės naudos. Ją pamatavus, taptų aišku, jog sudarius žmogui sąlygas pabūti, kad ir, pavyzdžiui, aitvarų konstravimo kursuose, grąža visuomenei būtų daug didesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia valstybė ir mokesčių mokėtojai išleistų mažiau pinigų medicinos paslaugoms, depresijos gydymui, jau nekalbant apie tai, jog tai yra ir savižudybių bei alkoholizmo prevencija.
Investicijas į mokymąsi visą gyvenimą reikėtų vertinti kaip kuriančias realią pridėtinę vertę, o ne pinigus, išleistus „neaišku kam“. Skandinavijoje, kur jau kelis šimtus metų iš tikrųjų tikima mokymosi nauda ir neapsiribojama vien deklaracijomis apie tikėjimą švietimu, teigiami tokio požiūrio rezultatai aiškiai matomi.
– Viso forumo metu buvo galima įsitikinti, jog Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems mokymosi visą gyvenimą sistemos kūrimas svarbus. Edukacinę veiklą suaugusiems sėkmingai vykdo Lietuvos bibliotekos, į mokymus vis reikliau žiūri privataus sektoriaus organizacijos, senjorai intensyviai mokosi Trečiojo amžiaus universitetuose. Koks darbas šiuo metu pats svarbiausias plėtojant mokymosi visą gyvenimą sistemą toliau?
– Manau, kad reikėtų aktyvesnių žingsnių tobulinant pedagogų rengimą, įtraukiant į jį ir andragogus.
Kitas svarbus aspektas – finansinis. Reikėtų tobulinti finansinių intervencijų, struktūrinių fondų skirstymą taip, kad lėšos mokymuisi visą gyvenimą pasiektų tuos, kuriems reikia labiausiai, t. y. žmones, kurie niekada nesimokė ir stokoja tokių galimybių. Kalbu ne tik apie iškritusius iš švietimo sistemos asmenis. Nedarbo lygis šalyje nėra mažas, o žmonių, kurie niekada net nebandė mokytis, tyrimų duomenimis, Lietuvoje yra apie trečdalis.
Pasibaigusiame Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimo laikotarpyje daugiausiai dėmesio buvo skiriama vidutinio lygio vadybininkams, taip pat valstybės tarnautojams – toms grupėms, kurios ir šiaip yra linkusios mokytis ir turi tam galimybių. Dabar reikėtų skirti daugiau dėmesio tiems, kas tokių galimybių turi kur kas mažiau.
