Pasitikėjimas augo per visą Nepriklausomybės laikotarpį
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu sausio 3–11 dienomis atliktos apklausos duomenimis, Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Ugniagesius gelbėtojus ir jų darbą palankiai įvertino 88 proc. respondentų.
Pasak V. Gaidžio, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus, pirmoji reprezentatyvi apklausa apie ugniagesių darbą surengta 1989-aisiais. Šią apklausą užsakė patys ugniagesiais, tačiau tada jų prestižas nebuvo aukštai įvertintas.
Nuosekliai pasitikėjimą ugniagesiais „Vilmorus“ pradėjo matuoti 2007-aisiais. Prieš šešerius metus ugniagesiais gelbėtojais šalyje pasitikėjo 86 proc., nepasitikėjo – 2 proc. Šiuo metu šios tarnybos žmonėmis pasitiki 91 proc., nepasitiki – 1 proc.
Psichologas-psichoterapeutas O. Lapinas mano, kad aukštą pasitikėjimą ugniagesiais gelbėtojais galima paaiškinti istoriškai. Esą jau porą šimtmečių visuomenė nelabai tiki Dievą, kuris ankstesniais laikais buvo suvokiamas kaip gelbėtojas.
„Kodėl visuomenė taip pasitiki ugniagesiais? Matyt, vien žodis „gelbėtojai“ juos nuteikia maloniai. Per pastaruosius metus ar dešimtmetį neteko girdėti ir didelių korupcijos skandalų ar kad ugniagesiai būtų įkliuvę išgėrę, kaip kad nutinka policininkams“, – LRT.lt tikina V. Gaidys.
Tačiau visai kitaip galėtų atrodyti duomenys tuomet, jei būtų klausiama apie ugniagesio gelbėtojo prestižą visuomenėje. „Jeigu žmonių būtų klausiama, ar norėtų, kad jų sūnus dirbtų šios profesijos atstovu, turbūt būtų kiti rezultatai: atlyginimai nėra dideli, darbo sąlygos taip pat nėra puikios, o ir ypatingos karjeros nepadarysi. Žmonės yra palankūs ugniagesiams gelbėtojams – jie mus saugo, o patys gyvena nelabai gerai“, – tikina V. Gaidys.
Psichologas: reikia kažko, kas atstotų Dievą
Psichologas-psichoterapeutas O. Lapinas mano, kad aukštą pasitikėjimą ugniagesiais gelbėtojais galima paaiškinti istoriškai. Esą jau porą šimtmečių visuomenė nelabai tiki Dievą, kuris ankstesniais laikais buvo suvokiamas kaip gelbėtojas.
„Gelbėtojas neturėjo ypatingo statuso, tai buvo tiesiog vienas iš miestų gyventojų, pvz. gaisrininkas buvo toks pat kaip ir batsiuvys. Jei kas nors atsitikdavo, žmonės sakydavo: tai Dievas mane nubaudė, arba eidavo melstis, kad jam atleistų nuodėmes. Sekuliarizuotoje visuomenėje žmogui reikia kažko, kas atstotų Dievą“, – paaiškina O. Lapinas.
Pasak psichologo-psichoterapeuto, magiškai veikia ir uniformos – jos yra nusakomumo ženklas, taip žmonės atpažįsta gydytojus, policininkus. „Uniforma tarsi pasako: viskas gerai, tu gyveni struktūruotoje visuomenėje, kiekvienas turi savo vietą ir gali atsipalaiduoti“, – LRT.lt portalui komentavo O. Lapinas.
