Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kokių politikų reikia labiau – patyrusių ar jaunų?

Agnė Bilotaitė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Agnė Bilotaitė
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Nors dažnai girdime, kad Lietuvos politikoje trūksta jaunų veidų, parlamentarų amžiaus vidurkis pastarąjį dešimtmetį šiek tiek augo. Politikos teoretikai, svarstydami apie jaunų ir brandžių politikų privalumus ir trūkumus, nesutaria.

Prof. Andriaus Bielskio požiūriu, Lietuvai reikia jaunų lyderių, o tie politikai, kuriems yra per 50 metų, esą vis dar mąsto posovietinėmis sąvokomis. Savo ruožtu prof. Alvydas Jokubaitis pažymi, kad žmogus, norintis vadovauti ar atstovauti kitiems, pirma turi subręsti pats, o tinkamiausias politiko amžius, jo  manymu, yra 40–60 metų.

Reikia kompromiso tarp jaunystės ir senatvės

A. Jokubaičio nuomone, nauji veidai ir „truputis jaunystės“ nepamaišytų nė vienai Lietuvos partijai. Tačiau profesorius teigia veikiau palaikąs filosofijos klasikus – Platoną, Aristotelį, pasak kurių, politikas turėtų būti brandaus amžiaus. Jo žodžiais, matematiką gali išmokti ir vaikai, o politika – praktinio patyrimo dalykas.

„Šiuo požiūriu, manau, jie [klasikai] buvo teisūs. Iš pradžių reikia išmokti valdyti save, subrandinti savo asmenybę, o tada pradėti vadovauti kitiems“, – teigia A. Jokubaitis. Paklaustas, kokių metų tiktų būti partijos vedliui, politologas tvirtina: „Reikėtų ieškoti kompromiso tarp jaunystės ir senatvės – 40–60 metų būtų pats tas.“

Tuo metu A. Bielskis sako, kad tai priklauso nuo paties žmogaus, jo individualių savybių, tačiau, jo manymu, vertėtų atsižvelgti ir į kitų valstybių patirtį. „Jeigu mes pasižiūrėtume į Didžiosios Britanijos ar kitų šalių politikus, matytume, kad įprastai jaunesni arba sąlyginai jauni politikai tampa partijų lyderiais. Manau, kad būtų tikslinga to paties siekti ir Lietuvoje“, – įsitikinęs A. Bielskis.

Pasak jo, politinė branda dažniausiai susijusi su amžiumi, tačiau tai nėra taisyklė. „Jeigu yra pilietiškai, politiškai ir intelektualiai stiprių jaunų žmonių, kurie gali dalyvauti politikoje ir prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, kodėl gi ne?“ – klausia filosofas.

Branda ar sovietinės traumos?

A. Jokubaitis neneigia – pasitaiko ir jaunų politiškai brandžių žmonių, bet jaunatviškas būdas esą skiriasi nuo brandaus žmogaus, ir politika nėra išimtis. „Greičiausiai tas skirtumas yra būdo dorybės. Viena, kai tu bandai gyvenime eksperimentuoti, ir visai kas kita, kai patirtis ateina su metais, kartu paaiškėja ir kai kurie dalykai“, – tikina politologas.

Anot A. Bielskio, jauni politikai nuo vyresnių kiek skiriasi, tačiau ne ideologiškai, o kultūriškai – nepatyrę sovietinių traumų, jie nepasižymi ir sovietine mąstysena. „Tuo metu vyresnės kartos žmonės, ypač tie, kuriems yra per 50 metų, vis dar mąsto postsovietinėmis sąvokomis, ir tai nėra gerai. Taigi jaunesni žmonės, kuriems toks mąstymas nebūdingas, turi privalumų“, – sako A. Bielskis.

Jo nuomone, Lietuvos politiką reikėtų atjauninti. Esą akivaizdu, jog pagrindinės politinės partijos atsinaujina vangiai: „Yra per mažai jaunos kartos politikų, kurie iškyla ir yra reikšmingi.“ Kita vertus, A. Bielskis pabrėžia, kad jaunų politikų darbotvarkė – gana siaura ir apsiriboja siekiu spręsti jaunimo nedarbo problemas, didesnių galimybių jauniems žmonėms kūrimu ir pan. 

V. Gaidys: perkopus per 50 – depresinė nuotaika

Buvęs parlamentaras, psichologas Gediminas Navaitis savo knygoje „Politikų psichologija“ skaičiuoja, jog per pastarąjį dešimtmetį į savivaldybes ir į Seimą išrinktų politikų amžiaus vidurkis buvo 46–49 metai. Tuo metu į Seimą išrenkamų politikų amžius vidutiniškai – virš 50 metų. G. Navaičio teigimu, toks vidurkis turi nedidelę, bet aiškią tendenciją augti.

Šiuo metu Lietuvos Seimo narių amžiaus vidurkis yra 53 metai. O dauguma (80 proc.) 16-osios Vyriausybės Ministrų Kabineto narių, įskaitant ir premjerą, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio paskaičiavimais, yra nuo 52 iki 62 metų. Į šį amžiaus intervalą, pasak sociologo, patenka ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė (57), taip pat daugelis partijų pirmininkų – Algirdas Butkevičius (54), Viktoras Uspaskichas (53), Rolandas Paksas (57), Andrius Kubilius (56). 

„Įvairiuose tyrimuose pastebima, kad šio amžiaus žmonėms būdinga depresinė nuotaika, blogesnės ateities prognozės. 50–59 metų – pati blogiausia dvasinė būklė, krenta sveikatos vertinimas, pasitenkinimas materialine padėtimi, socialinio saugumo jausmas“, – vardina V. Gaidys. Jis pabrėžia, jog minėtos charakteristikos netaikomos konkrečiai politikams, bet kartai, kurios narių esą stebėtinai daug Vyriausybėje.

G. Navaitis: 50-mečiai ir vyresni turi privalumų

Tuo metu psichologas G. Navaitis kalba apie visai kitokį, daug pozityvesnį šios amžiaus grupės psichologinį savitumą. „Jie iš esmės yra realizavę save ir gali pasakyti – mano gyvenimas pasisekė. To negali pasakyti 40-metis, nes jis dar daug ko siekia“ , – teigia G. Navaitis. Per 50 metų nugyvenęs žmogus esą geriau suvokia savo baigtinumą.

Pasak psichologo, minėtos amžiaus kategorijos žmonių vertybės ir tikslai yra aiškūs, jie mažiau blaškosi. Mokslinėje literatūroje užsimenama, kad tokių metų žmonės mažiau lankstūs politinių nuostatų klausimu. „Penkiasdešimtmečiai ir vyresni pasižymi aiškesnėmis politinėmis pažiūromis“, – sako G. Navaitis. 

Psichologas, dirbantis šeimos konsultavimo srityje, atkreipia dėmesį ir į tai, kad 55–60 metų politikas paprastai nebenutraukia santuokos. „Jis yra pasirinkęs, apsisprendęs ir gali daugiau energijos skirti politikai. Tai jo privalumas“, – įsitikinęs buvęs Seimo narys.

Sociologo V. Gaidžio nuomone, tiek senas, tiek jaunas politikas turi savo privalumų ir trūkumų. Vyresnio amžiaus – per 60 metų amžiaus – yra labiau patyręs, išmintingas. Kaip tik tokį jį mato rinkėjai. Be to, anot sociologo, būdamas tokių metų, jis turi platų pažinčių ratą. „Per savo gyvenimą jis jau susipažino su visais, bent kiek vertais dėmesio. Tokį žmogų su kitais sieja interesų gijos ir politikoje tai yra labai natūralu“, – aiškina V. Gaidys.

Vis dėlto pašnekovas pažymi, kad žmonėms, kuriems yra daugiau nei 60 metų, dėl globalizacijos procesų ar sparčiai besivystančių technologijų sunkiau suvokti kai kurias nūdienos realijas. „Galbūt jie jas ir suvokia, bet stokoja patyrimo“, – teigia sociologas. O štai jaunesni politikai su tokiomis problemomis susiduria rečiau.

Jaunesni nebūtinai balsuoja už jaunesnius

Remiantis praėjusių metų duomenimis, patys jauniausi yra Liberalų sąjūdžio (LS) rinkėjai. „Be jokios konkurencijos – jauniausias LS elektoratas. Matyti, kad lyderis yra jaunesnis (Eligijui Masiuliui – 38 metai), tad ir partijos elektoratas atitinkamai jaunas. Darbo partija taip pat atrodo gana jaunai. O Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir socialdemokratų elektoratai jau gana seni“, – tvirtina V. Gaidys.

Bet tokie rezultatai nebūtinai reiškia, kad už jaunus politikus balsuoja jauni žmonės. Esą jei rastume daugiau duomenų, patvirtinančių šią prielaidą, pagrindinė priežastis, kodėl jaunuomenei patrauklesni jaunesni politikai, ko gero, būtų ne amžius, o pasaulėžiūra.

„Manau, kad taip balsuoja todėl, kad jaunesni elektoratai yra liberalesni. O jaunesnių politikų pažiūros dažnai yra liberalios. Jei tokiomis pat savybėmis pasižymėtų vyresnis žmogus, jis taip pat būtų priimtinas jaunam žmogui“, – įsitikinęs sociologas. Šią mintį, pasak V. Gaidžio, pagrindžia V. Adamkaus pavyzdys, už kurį prezidento rinkimuose gana aktyviai balsuodavo jaunimas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min