„Užuot atkūrus per krizę smarkiai susitraukusius esamų atstovybių pajėgumus ir užtikrinus jų veiksmingumą, bandoma aprėpti tai, kas esamais resursais neaprėpiama. Pasiūlymą dar šiemet steigti atstovybę Pietų Afrikos Respublikoje laikau parodomuoju, galbūt efektingu, egzotiškai skambančiu, bet tikrai ne efektyviu“, – sako A.Ažubalis.
Seimo narys primena, jog 2010–2012 m. metais, stabilizavus valstybės finansus, buvo dedamos visos pastangos, kad į URM kontroliuojamų atstovybių personalo komplektaciją būtų grąžintos ekonominių patarėjų ir kitos reikalingos pozicijos, kurios tiesiogiai lemia apčiuopiamus Lietuvos diplomatinio ir konsulinio darbo užsienyje rezultatus.
„Kadenciją baigėme su lūkesčiu, kad šios išteklių koncentravimo strategijos bus laikomasi ir toliau. Deja, šiandien blaškomasi. Ryšių stiprinimas su Pietų Afrikos Respublika turi potencialo, bet kol nėra pakankamų pajėgumų jį išnaudoti, verčiau koncentruoti esamas jėgas į tai, kas svarbiausia – Rytų kaimynystė, transatlantinio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo stiprinimas bei Europos Sąjungos valstybių solidarizavimas atsilaikant prieš Rusijos revizionizmą ir į mūsų regioną nukreiptas minkštąsias galias“, – teigia A. Ažubalis.
Šešėlinis užsienio reikalų ministras atkreipia dėmesį į paradoksą, kad Lietuvai aktualiausią Rytų politikos sritį iki šiol kuruoja vos keli asmenys, o nepriklausomą ekspertizę atlieka vienintelis šalyje tebeveikiantis Rytų Europos studijų centras.
„Tokioje situacijoje, jei norime toliau vadintis Rytų politikos ekspertais, stiprinkime būtent šitą grandį, užuot pradėję klajones Afrikoje“, – siūlo buvęs ministras.
