Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės paramos nedarbo atveju santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis, taip pat finansinės paramos dydžius nedarbo atveju.
Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į, be kita ko, socialinės paramos nedarbo atveju paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, pagal įstatymus gaunantiems kitokį finansine forma valstybės teikiamą socialinį aprūpinimą (kaip antai invalidumo pensiją), galintį užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, socialinė apsauga nedarbo atveju būtų teikiama ne finansinės paramos, bet kitokia forma.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nedarbo draudimo išmokos dydis ribojamas asmenims, kurie gauna valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją ir kuriems Užimtumo rėmimo įstatyme nustatytos kitokios nei nedarbo draudimo išmoka apsaugos nedarbo atveju formos.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta asmens teisė į socialinę paramą nedarbo atveju.
