KT nutarė, kad Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2000 m. spalio 10 d. redakcija), taip pat Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir licencijavimo taisyklių 10 punktas, kuriame įtvirtinta analogiška nuostata, neprieštaravo Konstitucijai.
Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nuostata, įtvirtinusia reikalavimą įmonėms, norinčioms gauti dujų perdavimo, paskirstymo ar laikymo licenciją, turėti dujų sistemas nuosavybės teise ar kitais teisėtais būdais jas naudoti, buvo sukurtos neproporcingai didelės kliūtys minėtai licencijai įsigyti, dirbtinai ribota ūkinės veiklos laisvė ir konkurencija dujų rinkoje, sudarytos teisinės prielaidos sukurti monopoliją, ja galėjo būti pažeisti vartotojų interesai.
KT konstatavo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas iš esmės nepakeitė iki tol buvusios leidimų užsiimti energetine veikla sistemos. Pagal Konstituciją valstybė turi teisę ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, be kita ko, ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), procedūrų reglamentavimą nustatyti teisės aktais, tačiau nustatydama šiuos apribojimus ji negali paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo taikomas visoms įmonėms, siekiančioms gauti minėtą licenciją tam tikroje teritorijoje, todėl nebuvo paneigtas ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Nustatytas reikalavimas buvo natūralus ir būtinas licencijuojamai gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo veiklai, kuri be šių sistemų iš viso negalima. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo siekiama užtikrinti gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo tinkamą vykdymą, vartotojų aprūpinimo gamtinėmis dujomis saugumą, patikimumą, nepertraukiamumą bei apsaugoti vartotojų interesus.
KT taip pat pripažino, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir licencijavimo taisyklių 37.9 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), kuriuo buvo įtvirtinta pareiga įmonėms, besiverčiančioms dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo veikla, nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba, prieštaravo Konstitucijai.
