Nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimą, gali nustatyti konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti to, kad nepagrįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jei įstatymų leidėjas įtvirtina tokį terminą, jis neprivalo nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų šį terminą atnaujinti. Vien tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas piliečių nuosavybės teisių atkūrimą, nustato galimybę teismams atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą, savaime nereiškia, kad tapatų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti ir tame įstatyme, pagal kurį atkuriamos religinių bendrijų nuosavybės teisės. Šioje byloje konstatuota, kad įstatymų leidėjas religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti) gali reglamentuoti kitaip nei piliečių.
