Martynas gimė 1990-ųjų kovo 11-osios paryčiais. Buvo trečias sūnus Latanauskų šeimoje. Mama dirbo pašto viršininko pavaduotoja, tėvas, įgijęs inžinieriaus išsilavinimą, plėtojo nedidelį nuosavą statybų verslą.
Tačiau prieš 12 metų Latanauskų šeimą ištiko nelaimė – mirė pagrindinis šeimos maitintojas. Vyresnieji Martyno broliai išvyko dirbti į Angliją. Mama liko namuose tol, kol Martynas baigė vidurinę mokyklą. Tada juodu irgi susikrovė lagaminus.
Nepritapau: po pusantrų metų nutraukiau studijas ir grįžau į Lietuvą.
„Mama, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirbo už 1200 litų. Nelikus tėčio, buvo labai sunku, o kai dar ir ambicijos yra didesnės – reikėjo kažką galvoti“, – emigracijos priežastį įvardijo Martynas.
Gyvenimas nelauks, kol užsidirbsi
Latanauskų šeima įsikūrė Pietų Hamptone. Martynas pradėjo lankyti koledžą, kur mokėsi verslo ir finansų.
„Bet nepritapau: būdavo, užeidavo ir depresija, man trūko draugų, artimos aplinkos. Neištvėriau: po pusantrų metų nutraukiau studijas ir grįžau į Lietuvą“, – neslepia vyras.
Šio sprendimo M.Latanauskas niekada nepasigailėjo. Šiuo metu jis gyvena Klaipėdoje, kur studijuoja vietos universiteto paskutiniame visuomenės sveikatos kurse. Su vienmete gyvenimo drauge, iš Plungės kilusia Viktorija, laukia kūdikio.
„Svarstėme, gal pirmiausia turi būti karjera, tvirtas pagrindas po kojomis. Tačiau priėjome prie išvados, kad meilė ir vaikai nelauks, gyvenimas nelauks, kol uždirbsime pinigų“, – šypteli pašnekovas.
Nori pritaikyti įgytas žinias ir patirtį
Užsienyje gyvenančių artimųjų ilgesys Martyno nekamuoja: šeima dažnai parvyksta į Lietuvą, namiškius svetur aplanko ir pats Martynas.
Jis pabrėžia, kad nei mama, nei broliai nuoskaudų Lietuvai nejaučia. Maža to, visus Anglijoje uždirbtus pinigus jie investuoja Klaipėdoje – puoselėja viltį čia sukurti verslą.
Priėjome išvadą, kad meilė ir vaikai nelauks, gyvenimas nelauks, kol uždirbsime pinigų.
„Grįžtų tą pačią dieną“, – įsitikinęs Martynas.
Latanauskai norėtų Lietuvoje pritaikyti gerąją Anglijos praktiką. Pietų Hamptone 59 metų Nijolė Latanauskienė su 32 ir 31 metų sūnumis Tomu ir Tadu individualios veiklos pagrindu teikia socialines paslaugas vyresnio amžiaus britams.
Latanauskai neabejoja, kad analogiškų paslaugų poreikis atsiras ir Lietuvoje, juk visuomenė sensta.
„Turime du projektus – dienos centrą senjorams ir pensioną. Pastarajam įkurti net esame nusipirkę patalpas – buvusį darželį. Jau paruoštas ir techninis projektas. Gaila, kad valstybės požiūris į socialinių paslaugų verslą smarkiai skiriasi nuo Anglijos, kur tokios iniciatyvos labai skatinamos ir remiamos“, – svarsto Martynas, tačiau nuleisti rankų neketina.
Kapitalistinės sistemos vaikas
Netrukus Martynas gaus visuomenės sveikatos specialisto bakalauro diplomą – tam mokėsi 5,5 metų. Tačiau užsukęs į Darbo biržą ir iš anksto pasidomėjęs įdarbinimo galimybėmis išgirdo: „Darbo vietų jums nėra.“
„Vadinasi, jei nebūsi kūrybingas ir nieko nesugalvosi, teliks emigracija, kuri manęs visai nevilioja. Būna dienų, kai atrodo, jog niekas nepavyks, bet nepasiduodi, išaušta nauja diena ir vėl gali kalnus nuversti“, – kalba Martynas.
Jis pabrėžia nė dienos negyvenęs sovietinėje santvarkoje. Jis – kapitalistinės sistemos vaikas.
„Todėl ir nesitikiu, kad kas nors ką nors atneš ant lėkštutės – turiu viską padaryti savo rankomis. Esu laimingas, kad galiu pasiekti, ko noriu, kad manęs niekas nevaržo, valstybė nesuriša rankų, netrukdo siekti tikslų ir reikšti nuomonę. Nekiša kojos tavo idėjoms ir darbams – viskas priklauso nuo tavo ryžto ir užsispyrimo“, – šalies laisve džiaugiasi Martynas.
Jis vis dar tiki, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti: „Valstybė remia startuolius – gyvas velnias projektų: tik domėkis, pildyk paraiškas, dirbk – ir ką nors sukursi. Aišku, man yra nepavykę „n“ kartų, bet nesustoju, nes žinau, kad kiekviena nesėkmė yra patirtis.“
Gimtadienis tarp bendraminčių
Nepaisant įtemptos geopolitinės situacijos regione, M.Latanauskas Lietuvoje jaučiasi saugiai. „Juk esame ES ir NATO nariai, mus palaiko didžiosios valstybės partnerės“, – įsitikinęs vaikinas.
Jei pakvies, jis neišsisukinės ir nuo privalomos karinės tarnybos – eis ginti savo šalies ir šeimos.
Iš kur toks patriotizmas?
„Paauglystėje švęsdavau savo gimtadienį. Po tėčio mirties buvo sunku kurstyti patriotinius jausmus – slėgė kitos problemos. Tačiau dabar jau esu brandus žmogus, kuriu savo ateitį ir Kovo 11-oji man tampa vis svarbesnė. Kasmet ją pasitinku su vis didesne patriotizmo doze. Pernai šventėme Vilniuje – prie Seimo kilo vėliavos, virš galvų praskrido naikintuvai. Noriu, kad tai taptų tradicija: kitoks gimtadienis tarp garbių žmonių, bendraminčių. Aš švenčiu ne savo, o Lietuvos gimtadienį“, – aiškino M.Latanauskas.
