„Jei jau yra paminklas, vadinasi, vieną dieną čia gali būti kas nors ir palaidotas“, – nuogąstavo R. Paulikaitė.
Moteris pasakojo, jog ji arba Kretingoje gyvenantis brolis kiekvieną savaitę aplanko šeimos kapavietę, todėl ji yra nuolat prižiūrima. Tačiau užteko vos kelių dienų, kad šalia jų paminklo, ant kurio užrašyta „Paulikų šeima“, atsirastų dar vienas paminklas. Ties juo – pasodintos keturios gėlės, padėtos dvi žvakės.
Ant šio paminklo iškalta Pranciškaus Gedvilo pavardė ir nurodyti jo gimimo bei mirties datos – 1934–1999 metai.
R.Paulikaitė teigė, kad tokio žmogaus jų giminėje nebuvę, ir stebėjosi, kaip paminklas atsirado dabar, kai nuo mirties praėjo 14 metų.
„Liepos 26 dieną sukaks 45 metai, kai mirė mūsų tėvas. Ateisime aplankyti kapo, bet kaip reiks jaustis, jei čia dar bus svetimas paminklas? Jausmas toks, lyg atsibudęs rytą savo sodybos kieme pamatytum pastatytą dar vieną namą ir jame sau gyventų svetimi žmonės“, – kalbėjo R.Paulikaitė.
Pasikliovė apytikriu apibūdinimu
R.Paulikaitė apie svetimą paminklą pranešė kapinių prižiūrėtojai Romai Gedminienei ir savo broliui, kuris su žmona tučtuojau atvyko į vietą. Bekalbėdami jie pastebėjo ir ant naujojo paminklo paliktą raštelį su užrašu „Ryga, sūnus Pranas“ ir nurodytu telefono numeriu. Paskambinus juo, Pranas atsiliepė.
R.Paulikaitė apie svetimą paminklą pranešė kapinių prižiūrėtojai Romai Gedminienei ir savo broliui, kuris su žmona tučtuojau atvyko į vietą. Bekalbėdami jie pastebėjo ir ant naujojo paminklo paliktą raštelį su užrašu „Ryga, sūnus Pranas“
„Jis sakė norėjęs padėkoti žmonėms, kurie rūpinasi jo artimojo kapu. Bet mes paaiškinome, kad jokio Pranciškaus Gedvilo nepažįstame ir tokio giminaičio tikrai niekada neturėjome. Tada tas Pranas prisipažino, kad jų paminklas mūsų kapavietėje bus atsidūręs per klaidą, esą sumaišė vietą. Jie atseit ieškoję kapo pagal tokį apibūdinimą: netoli turi būti vandens čiaupas ir Paulikų kapas. Na, štai ir rado – mūsų šeimos kapą, o dabar stebisi: „Viešpatie, ar yra tiek daug Paulikų?“ O man klausimas kyla, kaip jie galėjo paminklą pasistatyti be leidimo? Ir dar – kur jie buvo tuos 14 metų, kad savo artimojo kapo nelankė ir nebežino, kur toks iš viso yra, – kalbėjo R.Paulikaitė. – Kam apie tai papasakoju – atsistebėti negali. Istorija – kaip iš anekdoto, tik kad norisi ne juoktis, o verkti. Nejaugi kapavietes reikės tvoromis ir spynomis saugoti?“
R.Paulikaitė tvirtino, jei paminklo nenugriaus jo savininkai, ji pati pasirūpins tai padaryti.
Paminklą atsiėmė
Tačiau kapinių prižiūrėtoja R.Gedminienė vakar „Pajūrio naujienoms“ patvirtino, kad paminklas, skirtas Pranciškui Gedvilui atminti, jau yra nukeltas.
„Ta problema išspręsta – žmogus iš karto telefonu patvirtino, kad buvo padaryta klaida, o po kelių dienų ir pats atvyko į Kretingą iš Rygos, kur gyvena, ir paminklą pašalino, – kalbėjo R.Gedminienė. – Šis vyras man pasakojo, kad jo motinai, kuriai daugiau kaip 80 metų, šovė į galvą mintis pastatyti paminklą savo mirusiam giminaičiui Pranciškui Gedvilui. Su niekuo per daug nesitarusi močiutė telefonu pas meistrus užsisakė paminklą ir jiems nurodė apytikrę kapo vietą. Bet močiutės pasakojimas nebeatitinka šiandienos situacijos – juk ji kapą lankė prieš 10 metų ar daugiau, per tą laiką kapinės pasikeitė, todėl ir tokie orientyrai, kaip nurodyti tam tikri medžiai, šiandien yra nieko verti. Taip ir atsirado tas paminklas ne ant to kapo.“
Pasak R.Gedminienės, paminklo pastatymą užsakiusios močiutės sūnus labai apgailestavo dėl įvykio, atsiprašė už savo motiną. Jie dar kartu su R. Gedminiene kapinėse bandė ieškoti tikrosios P.Gedvilo amžino poilsio vietos, tačiau taip ir nerado.
Nesilaikė tvarkos
Kai su Pranu iš Rygos telefonu susisiekė „Pajūrio naujienos“, jis nusiskundė, kad kapinių žurnale nėra įrašo apie P.Gedvilo tikrąją amžinojo poilsio vietą. Tai, pašnekovo manymu, būtų padėję išvengti nesusipratimo.
Tačiau kodėl ryžosi statyti paminklą ant kapo, neįsitikinus, jog giminaitis tikrai jame ir palaidotas, Pranas komentuoti atsisakė. Taręs, kad „šioje istorijoje nenori dalyvauti“, jis išjungė savo telefoną.
R.Gedminienė teigė, kad dabartinė kapinių dokumentacija tvarkinga, o kalbant apie laiką, prieš maždaug 15 metų ir daugiau – visko pasitaiko. „Kai ko yra, kai ko – ne. Kas dabar žino – o gal tuomet be leidimo žmogus buvo palaidotas? Sunku pasakyti, kas tada vyko“, – svarstė R.Gedminienė, kuri tik šiemet pradėjo dirbti kapinių prižiūrėtoja.
Visgi R.Gedminienė įsitikinusi: ir šįkart painiavos nebūtų buvusios, jei žmonės būtų laikęsi tvarkos. „Pirmiausia žmogus turi parašyti prašymą, kad nori statyti paminklą, ir tik gavęs tokį leidimą, gali eiti pas paminklų meistrus, o ne atvirkščiai, – paaiškino R.Gedminienė. – Džiaugiuosi, kad dauguma žmonių šią tvarką žino ir jos laikosi.“
Ši istorija, matyt, bus pamoka ir paminklų meistrams, kurie R.Gedminienei prisipažino per savo 30 metų darbo patirtį su tokiu atveju susidūrę pirmą kartą.
