V.Gricius teigė, jog dirbdamas savo darbą jis niekada negalvoja apie įvertinimą: „Esu įsitikinęs: visi darbai padaromi tik su žmonių pagalba – vienas pats nieko nepadarysi. O jeigu žmonių dėka esu išrinktas Metų žmogumi – man tai džiaugsmas širdyje ir impulsas tolimesniems darbams. Reikėtų atkreipti dėmesį į kandidatų, kuriuos pateikė „Pajūrio naujienos“, skaičių: manau, jog netgi pakliuvus tarp jų, tai jau reikia vertinti kaip sėkmę.“
Kilęs iš Mažeikių, sausio 6-ąją – Trijų Karalių dieną – atšvęsiantis 44-erių metų gimtadienį, V.Gricius į kitų metų perspektyvą žvelgia ne tik su rūpesčiu užbaigti pradėtus darbus – kitų metų gegužę bus 20 metų, kai V.Gricius žengia kunigystės keliu.
– Kas Jus atvedė į kunigystę? – „Pajūrio naujienos“ paklausė V.Gricių.
– Tai nebuvo atsitiktinumas: augau ir buvau auklėjamas gana religingoje šeimoje. Visą vaikystę ir jaunystę, kaip sakau, – prie bažnyčios.
Po tarnybos sovietinėje armijoje patekau į paskutiniąją šaukiamųjų kartą – įstojau į seminariją, tapau atgaivintos Telšių seminarijos auklėtiniu. Baigęs seminariją 1993-aisiais buvau paskirtas dirbti šv. Kazimiero parapijoje Klaipėdoje. Po to – Šventoji, dar po kurio laiko – Laukžemė. Pastarajai parapijai esu atidavęs jau 15 kunigystės metų.
– Kokie rūpesčiai slegia Jus, nuo ko jie neatsiejami?
– Jeigu kalbėčiau apie Šventosios parapiją – tai bažnyčios statyba: ji dar nėra iki galo užbaigta, dar įrenginėjama, bet pamaldos joje vyksta. Kai atvažiavau dirbti į Laukžemę, radau parapiją, apleistą materialine prasme, tačiau gyvą tikėjimu. Per tuos 15 metų kiek įmanoma, gelbstint parapijos žmonėms, ėmėmės tvarkyti bažnyčią. Po to įsigijome parapijos namus, kurie dėl lėšų stygiaus vis nebaigiami tvarkyti, šiais metais pavyko įrengti jubiliejinę šv. Andriejaus aikštę.
Plačiau pajurionaujienos.com
