Dabar populiaru
Publikuota: 2009 birželio 20d. 19:36

Krizę padės įveikti reformatai?

Fzinių asmenų bankotas nuodugniau bus svarstomas birželio mėnesį
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Fzinių asmenų bankotas nuodugniau bus svarstomas birželio mėnesį

Taip teigia Algimantas Kvedaravičius, Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios (LERB) generalinis superintendentas.

– Birželio 20 d. LERB Sinodo posėdyje bus išdėstyti pagrindiniai reformatų darbo etikos ir moralės principai, kurių laikymasis padėtų Lietuvai išbristi iš krizės. Gal galėtumėte juos pristatyti?

– Pirmiausia sutarkime, ką vadinsime krize. Ar gerai gyvensime tada, kai turėsime labai daug daiktų ir pinigų, ar tada, kai būsime laimingi? Turtas, be abejo, žemiškai laimei reikalingas, tačiau tik labai primityviam žmogui vien daiktai bus laimė. Plėšikas gali staiga labai praturtėti, bet, sakykite, ar jis iš tikrųjų taps laimingas? Juk daug laimingesnis bus tas, kuris savo protu ir savo sunkiu darbu tą turtą sukaupė. Taip, visas pasaulio turtas sukurtas žmonių darbu. O kokia darbo vertė Dievo akyse? Kaip panaudoti to darbo vaisius? Koks teisingas atlyginimas už darbą? Visa tai šiandien rūpi ne tik pasauliečiams, bet ir krikščionių Bažnyčioms.

Be abejo, Bažnyčia neis konsultuoti bankų, nemokys dirbti ekonomistų ir nesiūlys Vyriausybei ekonominių sprendimų. Tačiau ir patys geriausi sprendimai turės būti įgyvendinti kasdieniu visų žmonių darbu. Niekas per vieną dieną nepasikeis, bet šis skausmingas sunkmečio laikas yra gera proga peržiūrėti mūsų požiūrį į daugelį dalykų ir pakeisti mūsų nuostatas geresne linkme. Tradiciniai ir istorijos patvirtinti protestantų principai: darbštumas, sąžiningumas, taupumas ir kiti gali būti geras pavyzdys, kuriuo sekant bus įmanoma sukurti humaniškesnius tarpusavio santykius ir pasiekti stabilų, ilgalaikį ekonomikos kilimą. Deja, į savo darbo vietas mes ateiname su bendravimo ir požiūrio į darbą įpročiais susiformavusiais dar „kolchozų“ laikais. Tokio požiūrio vaisius dabar Lietuvoje ir valgome. Evangelikų reformatų bažnyčia ir bandys pasidalinti ta dvasine patirtimi, kuri leido protestantiškoms pasaulio valstybėms sukurti aukštą gyvenimo lygį ir stiprią ekonomiką. 

Niekas per vieną dieną nepasikeis, bet šis skausmingas sunkmečio laikas yra gera proga peržiūrėti mūsų požiūrį į daugelį dalykų ir pakeisti mūsų nuostatas geresne linkme.

– Paprastai katalikų hierarchai apie darbo etiką kalba mažiausiai. Kodėl reformatams ši sfera yra tokia svarbi?

– Nesutinku: Vatikanas ir geriausi katalikų teologai čia irgi yra nemažai nuveikę. Katalikų ir protestantų teologai šia tema palaiko konstruktyvų dialogą. Katalikų Bažnyčios teologų teigimu, Jonas Paulius II yra daug ką perėmęs socialinės etikos srityje iš reformatų teologo Abraomo Kuyperio. Taip pat šioje srityje yra bendradarbiavę reformatų ir katalikų teologai. Tai aiškėja iš Jono Pauliaus II laiškų.

– Kaip reformatai suderina veikiantį žmogų ir Dievo Malonę? Katalikams yra tradiciška: tikėtis geresnių laikų, melstis ir... laukti Dievo Malonės. Bet ar veikiantis žmogus tokiu savo gyvenimiškuoju būdu nesumenkina... Dievo Malonės?

– Dievas sutvėrė mus pagal savo atvaizdą ir įpareigojo valdyti Jo pasaulį ir juo rūpintis. Dievas turi savo aukščiausią planą, kurio tikslai bus neabejotinai pasiekti. Kadangi esame Dievo atvaizdas, tai irgi turime turėti savo planus ir privalome juos labai aktyviai bei energingai vykdyti. Kadangi Dievas sutvėrė mus, kad eitume šiuo keliu, tai mūsų darbai nekliudys vykdyti Dievo plano; mūsų darbas gali būti tuo veiksmu, kuriuo Dievas vykdo savo planą. Žmogus buvo sutvertas aktyviam darbui, o ne tinginystei. Todėl darbas yra pagrindinė Dievo atvaizdo dalis. Jei žmogus buvo sutvertas pagal dirbančio Dievo atvaizdą, tai ir jis pats turi dirbti. Jei Dievas kūrėjas pats betarpiškai nedirbtų, tai ir žmogaus darbas žemėje neturėtų jokios vertės.

O štai pagal budistus būti panašiam į Dievą – reiškia nieko nedirbti. Senovės Graikijoje darbas buvo laikomas dievų užkrautu sunkiu likimu. Senovės Babilone buvo manoma, kad dievai sutvėrė žmones, kad jiems vergautų ir dirbtų vietoj jų. Tomas Akvinietis teigė, kad tik būtinybė privertė žmones dirbti. Tokiu būdu aukštesni visuomenės sluoksniai vengė darbo ir laikė jį gėdingu.

Reformacija atkūrė biblinį darbo supratimą. Liuteris ir Kalvinas buvo pirmieji, kurie panaudojo žmogaus pašaukimo kasdieniam darbui sąvoką. Jie sugriovė dvigubus etikos standartus ir pagrindė, kad Dievas gali būti garbinamas ir darbu. Jie ir jų pasekėjai savo žodžiu ir pavyzdžiu parodė, kad darbas (tuomet turėjęs gėdos žymę) buvo pagrįstas Dievo Įsakymais. Daug yra naujų krikščioniškų grupių, kurios mano, kad užtenka įtikėti, melstis ir Dievas padės nieko neveikiant. Tačiau Biblijoje daugybėje vietų mokoma priešingai. O kaip mūsų protėviai vaikus mokydavo: „Stenkis, dirbk ir melskis, ir Dievas tau padės.“ Taigi tikėjimas ir malda turi būti lydimi pastangų bei darbo. „Tikėjimas be darbų negyvas“ – moko mus apaštalas Jokūbas.

– Jūs, reformatai, labai didžiuojatės LDK XVI–XVII amžiais ir laikote juos mūsų valstybės „aukso amžiumi“.

– LDK reformacijos laikotarpio pradžia, ypač Radvilo Juodojo laikais, išties ir istorikų vadinama „aukso amžiumi“: tuomet itin suaktyvėjo ryšiai su Europa, vystėsi mokslas, buvo steigiamos mokyklos – imta vystyti raštija lietuvių kalba. Buvo siekiama tolerancijos tarp įvairių tikėjimų. Pasireiškė nauji politiniai judėjimai, vėliau atvedę prie demokratinės visuomenės. Tačiau reformacijos idėjos nepasiekė valstiečių, o liko daugiausia aukštuomenės ir bajorų rate. Vėliau, įsigalėjus kontrreformacijai, daugelį šių pasiekimų perėmė priešinga pusė ir tai padėjo išsaugoti lietuvių kultūrą bei kalbą.

– Tradiciškai protestantų tikėjimą išpažįstantys skandinavai gyvena nepalyginti geriau, nei „karšti“ katalikai graikai ar portugalai. O štai kas nutiko mūsų kaimynams reformatams latviams – tai bendros taisyklės išimtis ar Dievas taip bando ir veikiantį žmogų?

– Deja, didžiosios dalies Europos gyventojų tikslas – būti turtingiems, kad nereikėtų dirbti. Tačiau protestantiškos etikos įdiegtos tradicijos Vakarų protestantiškose šalyse išlikusios, nors pamatas daugeliu atvejų prarastas (Skandinavijos valstybės). O tokiose protestantiškose valstybėse kaip Latvija, ateistinė valstybė sunaikino ne tik krikščioniškos etikos pagrindus, bet ir iš jų kilusias darbo bei bendravimo tradicijas. Ir šiandien ten turime apverktinus rezultatus. O ten, kur žmonės darbštūs, sąžiningi, lojalūs savo valstybei (ką protestantai ir skelbia) tai galima tikėtis, kad tokia valstybė klestės. Nes „plikos“ protestantų bažnyčios gerovės neatneš.

– Ar galimi šia linkme bendri LERB ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiksmai?

– Manau, kad platus protestantų ir katalikų bendravimas atgaivinant moralines tautos vertybes stiprins Lietuvos ekonomiką ir suteiks jai žmogišką veidą.

„Savaitė“
Temos: 1 Reforma
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min