Priešingai nei kaimynai, Lietuva yra daugiatautė ir daugiakultūrė valstybė, jis pažymėjo šeštadienį kalbėdamas Molėtų rajone, Alantoje, vykstančioje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje. Lenkija tokia buvo tik prieš karą, vėliau tapo iš esmės monoetniniu kraštu.
„Lenkams nelengva suprasti šių dienų Lietuvą, kad mažumų skaičiai skiriasi. Jiems atrodo, kad esame lygios šalys, todėl turėtume vienodai tvarkytis su problemomis“, – aiškino pranešėjas. Anot jo, Lenkijoje mažumų priskaičiuojama vos 2 proc. Mintis apie 15–20 proc. vokiečių ar rusų tautybės žmonių savo visuomenėje padėtų geriau suprasti kaimynus. Nematydami konteksto, lenkai su savo politika esą tik kenkia savo tautiečiams Lietuvoje.
Adamas Pomorskis: „Tarp mūsų išaugo siena. Pradėjome kalbėti barškindami į ją, užuot susirinkę ir pasikalbėję.“
„Jei nori pasiekti tikslą, niekada nežiūrėk tiesiai. Reikia matyti ir kontekstą – multikultūrinės visuomenės krizę“, – pažymėjo K. Czyżewskis. „Nemanau, kad tai tik lietuvių ir lenkų problema. Tai yra Europos problema“, – pridėjo svečias, žinomas kaip socialinis aktyvistas, teatro prodiuseris, eseistas, leidėjas ir Seinuose gyvuojančio „Pasienio fondo“ („Fundacja Pogranicze“) įkūrėjas.
Anot jo, atsižvelgdama į šį kontekstą, Lietuva turėtų imtis įvairių iniciatyvų pasiekti savo mažumas. „Turime būti kartu su jumis bet kurioje diskusijoje. Prisiminkite mus, kad būtume tokių konferencijų dalis. Kol kas esame labai vienpusiški“, – „Santaros-Šviesos“ konferencijos organizatorių prašė K.Czyżewskis.
Jis apgailestavo, kad santykių krizė persikėlė ir į žiniasklaidą – ne vien radikalią, bet ir liberalią, tokius leidinius, kaip „Gazeta Wyborcza“. „Matome straipsnius ne kur nors komentarų skiltyje, o pirmame puslapyje. Iš jų neatpažinsite Lietuvos. Kodėl taip atsitiko, kodėl juose negirdime lietuvių – intelektualų, specialistų?“ – retoriškai klausė svečias.
Iš šių problemų esą galima atpažinti bendrą Lenkijos užsienio politikos liniją – ambicijos fokusuojamos į Vakarus, mažus kaimynus nustumiant į paribį. Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, anot pranešėjo, esąs europietiškas ir drąsus, kai reikia diskutuoti apie finansų krizę, bet kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykius nusileidžia iki provincialios perspektyvos.
Konferencijoje dalyvaujantis Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis kiek ironiškai pažymėjo, kad šiomis dienomis Lietuva turi daugiau problemų su lenkais nei su rusais.
K.Czyżewskis apgailestavo, kad dialogas vis radikalėja, o tiltų statytojų mąžta, ypač žiniasklaidoje. Lietuvos ekstremalių nacionalistų stovyklos atstovu jis pavadino europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį.
Pernai grupė lenkų intelektualų parašė laišką Lietuvos Vyriausybei ir savo Užsienio reikalų ministerijai, kritikuodami dvišalę politiką. Ministerija atsakė padariusi viską, ko reikia, ir laukianti Vilniaus žingsnių.
„Turime peržengti savo horizontus“, – kvietė svečias. Bendrauti galima keliais lygiais: Vyriausybių, žiniasklaidos arba savivaldos, nedidelių bendruomenių: „Vienas didžiausių Lenkijos pasiekimų per du dešimtmečius – aktyvi, kūrybinga, ambicinga vietos savivalda, kuri keičia šalies gyvenimą labiau nei centrinė valdžia ar net Europos Sąjunga.“
Kaip pabrėžė pranešėjas, būtinas ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis bendravimas, tačiau jo nereikėtų palikti vien vyriausybėms. Net apie ES ar vadinamąją Rytų Partnerystę jis siūlė galvoti kaip apie kultūrinį projektą, tačiau ne vien festivalius, kuriuos nesunku suorganizuoti, bet aktyvią mažų bendruomenių veiklą.
Vėliau kalbėjęs Lenkijos PEN centro prezidentas Adamas Pomorskis savo ruožtu ragino atsisakyti baimės diskurso: jei sėdame prie vieno stalo, turime parodyti pasitikėjimą, o istorinė politika negali pakeisti dialogo. „Tarp mūsų išaugo siena. Pradėjome kalbėti barškindami į ją, užuot susirinkę, susėdę aplink stalą ir pasikalbėję“, – apgailestavo jis.
Pasak A.Pomorskio, be kita ko, būtina pasirūpinti teisingos informacijos apytaka iš vienos ir kitos šalies, mat kol kas realybė ne atspindima, o kuriama per įvairias informacijos priemones.
„Santara-Šviesa“ yra neformali organizacija, jungianti įvairaus amžiaus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą. Jos konferencijose keliami ir svarstomi šaliai aktualūs politikos, kultūros, visuomeninio gyvenimo klausimai.
1954-aisiais JAV lietuvių studentų sukurta organizacija „Santara“ kartu su akademinio jaunimo sąjūdžiu „Šviesa“ po trejų metų pradėjo rengti liberalaus jaunimo suvažiavimus išeivijoje. Nuo 1993 m. šios konferencijos kasmet vyksta ir Lietuvoje.
