Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 32 straipsnio 2 ir 4 dalys, kurios įtvirtina ne mažesnį kaip 45 procentų netekto darbingumo dydį, kurį nustačius asmuo įgyja teisę į invalidumo pensiją (netekto darbingumo pensiją), neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui (valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos atvejais) ir konstituciniam teisinės valstybės principui, teigiama išplatintame pranešime.
Pareiškėjui abejonių sukėlė ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo netekto darbingumo žemutinė riba padidinta iki 45 procentų netekto darbingumo. Dėl to asmenys, pasak pareiškėjo, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą nustačius 40 procentų netekto darbingumo buvo skiriama ir mokama invalidumo pensija, neteko teisės į šiuo metu įstatyme nustatytą netekto profesinio darbingumo pensiją.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų 30 straipsnis ta apimtimi, kuria nenustatyti netekto darbingumo pensijos skyrimo ir mokėjimo terminai prieštarauja Konstiticijai.
Nutarime konstatuota, kad invalidumas yra siejamas ir su tokiais sveikatos sutrikimais (trunkančiais ilgesnį laiką), dėl kurių asmuo laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo. Reguliuojant santykius, susijusius su invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus pagrindus, įvairius veiksnius, pirmiausia asmens sveikatos sutrikimų (negalios) pobūdį, invalidumo pensija gali būti skiriama ir mokama laikinai (tam tikrą laikotarpį) arba nuolat. Laikotarpis, kurį asmeniui paskirta invalidumo pensija mokama, yra vienas iš invalidumo pensijos mokėjimo sąlygų, todėl turi būti nustatytas įstatymu.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nustatomas invalidumo pensijos laikotarpis (terminas), kurį paskirta pensija mokama, negali būti nei nepagrįstai trumpas, nei pernelyg dažnai keičiamas. Priešingu atveju gali būti pakenkta ir asmens orumui, jo sveikatai, nesilaikoma iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio nuostatų kylančių imperatyvų.
Šioje byloje pažymėta, kad šiuo metu invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo terminai yra nustatyti socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos ministrų įsakymu, neapibrėžiant kriterijų, pagal kuriuos nustatomi skirtingi terminai (pvz., iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, terminuotai: 6 mėnesiams arba vieniems metams, dvejiems metams). Ankstesnėje šių ministrų įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo apibrėžti kriterijai, pagal kuriuos invalidumo grupė nustatoma neterminuotai ir terminuotai.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad 32 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, apskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmenims netekto darbingumo pensija yra apskaičiuojama, kai jie yra netekę ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo, neprieštarauja Konstitucijai.
Nutarime pažymėta, kad asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta terminuotai, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki nustatyto termino pabaigos. Toks asmuo negali turėti teisėtų lūkesčių gauti invalidumo pensiją pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui, jis negali pagrįstai tikėtis, kad jeigu jam nustatytą terminą buvo paskirta ir mokama invalidumo pensija, ji ir toliau bus skiriama bei mokama pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui. Tokie lūkesčiai negali būti laikomi teisėtais, pagal Konstituciją jie nėra valstybės ginami ir saugomi.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad invalidumo pensijos, kurios buvo skiriamos terminuotai, galėjo būti skiriamos ne ilgesniam kaip 2 metų terminui. Taigi asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama 2 metus, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki jam nustatyto invalidumo grupės termino, kuris negalėjo būti ilgesnis kaip 2 metai, pabaigos. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad asmenims jų įgytos teisės jiems paskirtą invalidumo pensiją gauti nustatytą terminą buvo išsaugotos, nebuvo pažeistas jų teisėtas lūkestis, kad paskirtoji pensija bus mokama iki nustatytos invalidumo grupės termino pabaigos.
