Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas „Dėl G. Vilkelio atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ neprieštarauja Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo ir Seimo statuto nuostatoms, teigiama KT pranešime spaudai.
Pareiškėjas pažymi, kad Seimo kancleris nėra įstaigos vadovas, priimamas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, tačiau G. Vilkelis iš Seimo kanclerio pareigų atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu – kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu į pareigas priimtas įstaigos vadovas, praradęs kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, Seimo kancleris, kaip Seimo skirtas pareigūnas, iš pareigų gali būti atleidžiamas Konstitucijos 75 straipsnyje numatytu pagrindu (kai Seimas visų Seimo narių dauguma pareiškia juo nepasitikėjimą), taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, laikantis Valstybės tarnybos įstatyme ir Seimo statute nustatytos tvarkos.
G. Vilkelis jo atleidimo iš pareigų svarstymo metu buvo laikinai nedarbingas, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio išimtis.
Nors, kaip pabrėžė Vilniaus apygardos administracinis teismas, atleidžiant Seimo kanclerį ir taikytinas Konstitucijos 75 straipsnis, pagal kurį jame nurodyti Seimo skirti ar rinkti pareigūnai atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą, tačiau, pasak pareiškėjo, net ir tuo atveju turi būti laikomasi Seimo statuto 217 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Pareiškėjas nurodo, kad siūlymą atleisti G. Vilkelį iš pareigų pateikė Seimo Pirmininkas, nors pagal Seimo statutą pasiūlymas atleisti Seimo pareigūną ar valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas, išskyrus Konstitucijoje numatytus apkaltos proceso atvejus, turi būti svarstomas, kai jį motyvuotu raštu pateikia Seimo valdyba, komitetas ar ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių.
Be to, G. Vilkelis jo atleidimo iš pareigų svarstymo metu buvo laikinai nedarbingas, jo atleidimo klausimas svarstytas kitą dieną po to, kai jam apie tai buvo pranešta, o apie siūlymo atleisti iš pareigų priežastis jis nebuvo informuotas. Taip, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista Seimo statuto nuostata, pagal kurią „diskusijoje dėl Seimo pareigūno ar valstybės institucijos vadovo atleidimo pirmiausia kalba atleidimo iniciatorių atstovas (iki 10 minučių), po to pareigūnas, kurio atleidimo klausimas yra svarstomas (iki 30 minučių). Pastarajam skiriama dar iki 30 minučių atsakyti į klausimus“.
Kitame priimtame nagrinėti naujame prašyme prašoma ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal įsigaliojimo tvarką, taip pat Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ta apimtimi, kuria 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, konstitucingumą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies atitiktį Konstitucijai.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, pagal nustatytą teisinį reguliavimą gyventojai, apsisprendę kaupti dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos pensijų fonduose, valdomuose pensijų kaupimo bendrovių, sudaro sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijų sąskaitoje, atidarytoje pensijų kaupimo bendrovėje. Sudarydami tokias sutartis iki ginčijamų įstatymų įsigaliojimo tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į pensijų kaupimo bendrovės valdomo fondo asmens pensijos sąskaitą bus pervedamos tokio dydžio įmokos, kokios buvo įtvirtintos tuo metu galiojusio Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, galėjo planuoti savo nuosavybės teisės apimtį. Todėl tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti įstatymų nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo jiems būtų teisingai kompensuoti susidarę praradimai. Ginčijamais įstatymų pakeitimais valstybė iš esmės apribojo asmenų galimybę planuoti savo ir savo šeimų pajamas, vienašališkai nukrypo nuo prisiimtų įsipareigojimų, už tai nenumatydama adekvataus kompensavimo mechanizmo ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teises. Pensijų įmokos, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, dydis yra neatsiejamai susijęs su dalyvio nuosavybės teisės įgijimu ir realizavimu. Todėl, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, šio dydžio sumažinimas ginčijamais įstatymais ta apimtimi, kuria tas dydis sumažinamas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo, laikytinas neleistina valstybės intervencija į šių asmenų nuosavybę.
Pareiškėjo manymu, ginčijamuose įstatymuose yra įtvirtintas atgalinio veikimo principas, t. y. juose nustatytos normos taikomos teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas retroaktyvų įstatymų galiojimą anksčiau sudarytų pensijų kaupimo sutarčių subjektams, iš esmės suvaržė šių subjektų nuosavybės teisę ir pažeidė jų teisėtus lūkesčius, nukrypo nuo Konstitucijoje skelbiamų teisės normų ir principų.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDF) sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų apskaičiavimo tarifo, įpareigoti VSDF valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į šią sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I ketvirtį, t. y. 557,70 Lt, ir įpareigoti VSDF valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
