Kaip ir kitais atvejais, sukaktis, įvykis – tai tik simbolis, bet drauge ir puiki proga dar kartą pagerbti visus kovotojus už lietuvišką žodį, knygą, spaudą. Ši pergalė dėl lotyniškųjų raidžių paliečia mūsų tapatybės esmę, gimtąją kalbą, viešąjį žodį, kurį svetima jėga norėjo iš mūsų atimti. Kova dėl lietuviškosios spaudos pagimdė ir pasaulinio masto fenomeną – knygnešystę, kuria didžiuosimės tol, kol bus gyva lietuvių tauta, teigiama Vyriausybės pranešime.
„Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“, – užrašyta knygnešio Jurgio Bielinio antkapyje Suoste.
Tad, dar kartą nulenkime galvas už lietuviškos spaudos kovotojus – knygnešius, Katalikų Bažnyčią, lietuvių valstiečius, Mažosios Lietuvos lietuvninkus, tautinei savimonei pakilusią lietuvių inteligentiją, Amerikos lietuvius, ir už šiandieninius jų darbų tesėjus bei tų darbų tyrėjus. Esu tikras, kad ir informacinių technologijų amžiuje turime likti verti šio švento lietuvių tautos laimėjimo deramo pagerbimo ir vertinimo.
Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti. Užrašyta knygnešio Jurgio Bielinio antkapyje Suoste.
Niekada visko nežinosime apie praeitį, kaip nesuplanuosime visos ateities priimamais įstatymais ar programomis. Tik visada lydės paprasta pasaulinė tiesa: yra kalba – yra tauta, nėra kalbos – nėra tautos. Pasak kultūros šviesuolių, galima ir būtina mokėti kuo daugiau kalbų, bet vis viena – mąstyti, jausti, vertinti – tobuliausiai įmanoma gimtąja kalba.
Sudėtinga dabartinė finansinė ir ekonominė situacija tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje verčia didžiąją dalį mūsų pilietiškos visuomenės maksimaliai įtempti jėgas, rasti optimalius sprendimus, vykdyti esmines reformas, išsaugoti blaivų protą. Esu tikras – išgyvensime šį sunkmetį. Įveiksime laikinas problemas. Visi drauge, solidariai, nes esame tauta.
Taigi ir 2009 m. gegužės 7 d. didžioji lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmė, man regis, gali būti trumpai apibūdinta taip – mūsų protėviai apgynė teisę lietuvių tautai išlikti vakarietiškoje civilizacijoje, atvedę šiandieninius mus nuo draudžiamo lietuviško žodžio iki išlaisvintos, demokratiškos minties, iki kokybiškos ir atsakingos visuomenės dialogo su laisvu ir moderniu pasauliu.
Nuoširdžiai sveikinu rašytojus, bibliotekininkus, knygotyrininkus, tiesiog knygius, lituanistus, žurnalistus, redaktorius, leidėjus, kultūrininkus, visus Lietuvos žmones, kad išsaugojome kultūrinę ir tautinę tapatybę, kad rašome, skaitome, kalbame ir mąstome lietuviškai.
