Vienoje iš istorinių Vilniaus gatvių esantis 19-ojo amžiaus namas – architektūros paminklas, rašo „Vilniaus diena“, tačiau paminklosaugininkų vertinamą pastato fasadą užstoja aukštos tvoros. Praeivius jos saugo nuo pavojaus, kurį kelia avarinės būklės pastatas.
Prieš porą metų iš J.Basanavičiaus gatvės 15-o namo dėl prastos jo būklės išsikraustė įvairios įstaigos. Iš tuometės savininkės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, jį perėmė Valstybės turto fondas, šiuo metu bandantis pastatą parduoti. Tačiau norinčių pirkti neatsiranda. Juk su pastatu, esančiu šalia Vilniaus senamiesčio, atitektų ir prievolė rūpintis jo istorinės vertės saugojimu.
„Įsivaizduokite, kiek lėšų reikia turėti, norint investuoti į tokį objektą. Juk tai kainuotų dvigubai ar net trigubai brangiau, nei tvarkyti eilinį namą. Net jei valstybė kompensuotų pusę restauracijos kainos, vis tiek būtų brangiau, nei statyti naują namą. O paveldosaugininkų, be abejo, išsirikiuotų ne viena eilė ir labai atidžiai stebėtų, kaip viskas vyksta. Abejoju, ar atsiras investuotojas, kuris norės mokėti dvigubai vien už pastato grožį“, – skeptiškai buvo nusiteikęs Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorius Gediminas Rutkauskas.
Kadangi namas įtrauktas į registrą, kaip saugomas vietinės reikšmės architektūros paminklas, bet nepaskelbtas saugomu valstybės, lėšų finansuoti pastato tvarkymą valstybė pagal įstatymus skirti negali.
„Deklaruojame, kad saugome paveldą ir tai yra labai svarbu, tačiau praktiškai to nedarome. Kitaip sakant, ideologizuojame paveldosaugą, bet neturime net primityvių vadybos svertų. Valstybinė kultūros paveldo komisija turėtų sukurti politiką, ieškoti sprendimų, kaip rūpintis pastatais ne kai jie sugriūva, o kai tik pradeda“, – kalbėjo G.Rutkauskas.
