Kai kurie kultūros veikėjai dokumente pasigedo lietuvių kalbos akcentavimo ir siūlė jį būtinai papildyti.
„Labai siūlyčiau, kad dokumente atsirastų įrašas, kad lietuvių kultūra yra Lietuvos valstybės pamatas. Norėčiau, kad dokumente būtų koks nors įrašas apie nuoseklų lietuvių kalbos puoselėjimą“, – sakė rašytojas Valentinas Sventickas.
Jam pritarė ir restauratorius, buvęs kultūros ministras Arūnas Bėkšta. „Šiandien turime gilią lietuvių kalbos krizę“, – sakė jis ir siūlė pirmu punktu gairėse įrašyti jos puoselėjimą.
Nors įvairių kultūros sričių atstovai turėjo daug pasiūlymų ir pataisymų gairėms, ne vienas iš jų neslėpė skeptiško požiūrio, kad tai tėra dar vienas dokumentas, kuris vargu ar bus pradėtas įgyvendinti.Valstybinės kultūros paveldo komisijos vicepirmininkė Jūratė Markevičienė Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse pasigedo kultūros apibrėžimo. Anot jos, dabar dokumente kultūra daugiau tapatinama su menu, o tai esanti daug platesnė sąvoka. Juoba, kad neapibrėžus kultūros sąvokos, J.Markevičienės manymu, abejonių kelia siūlomos steigti Kultūros tarybos reikalingumas.
Nors įvairių kultūros sričių atstovai turėjo daug pasiūlymų ir pataisymų gairėms, ne vienas iš jų neslėpė skeptiško požiūrio, kad tai tėra dar vienas dokumentas, kuris vargu ar bus pradėtas įgyvendinti.
„Menų spaustuvės“ direktorius Audronius Imbrasas linkėjo, kad taip nenutiktų, bet prisipažino manąs, jog gairių likimas toks pats, kaip ir kitų su kultūros politika susijusių dokumentų. Kita vertus, jis vylėsi, jog taikus gairių svarstymas Seime reiškia, kad „baigsis dvejus metus trukęs pjudymas šio sektoriaus, jo priešinimas“. „Man atrodo, tolesnei lietuvių kultūros raidai tos gairės netrukdys“, – ironizavo V.Sventickas.
Prie Prezidentūros sudarytos darbo grupės rengtas Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires šiuo metu svarsto Seimas. Dokumente sakoma, kad Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei. Siūloma atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija.
Gairėse iškeltas tikslas pasiekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų adekvačiai šios srities sukuriamai BVP daliai. Ilgalaikėje Lietuvos strategijoje siūloma kultūrą laikyti strategine valstybės raidos kryptimi.
Gairėse teigiama, kad Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros administravimo modelis, neužtikrinta kultūros savireguliacija. Todėl siūloma demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir administravimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą, optimizuoti kultūros įstaigų tinklus, sukurti nuolatinę kultūros procesų stebėsenos, analizės ir strateginio planavimo sistemą.
Dokumente pabrėžiama, kad būtina plėsti ir tobulinti autorių teisių bei gretutinių teisių apsaugą, sudaryti tinkamas sąlygas profesionalaus meno kūrybai, skatinti meninės kūrybos įvairovę ir kultūros sektoriaus nepriklausomumą, prioritetą teikti turinio kokybei, sudaryti palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų plėtrai šalyje ir sėkmingai konkurencijai užsienyje, nuosekliai rengti aukštos kvalifikacijos kultūros bei meno pedagogus ir profesionalius kultūros vadybininkus, kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybinę produkciją, sudaryti sąlygas ją pažinti ir jai plisti.
Kultūra Lietuvoje turi būti prieinamesnė, nes „daro žmones laimingesnius“, – rašoma gairėse.
