Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 16d. 20:46

Kunigas Eugenijus Puzynia: „Didžioji savaitė nesibaigia Paryžiaus katedros ugnimi“

Kunigas Eugenijus Puzynia
Asmeninio archyvo nuotr. / Kunigas Eugenijus Puzynia

Dievo Motinos katedrą nusiaubė gaisras – Paryžius beveik prarado vieną svarbiausių kultūrinių ir istorinių objektų. Tačiau ką Didžiąją savaitę prarado, o galbūt atrado, pati Bažnyčia? Apie tai ir apie kitus svarbius Bažnyčiai šios savaitės įvykius – 15min interviu su kunigu jėzuitu, VU kapelionu Eugenijumi Puzynia.

Pats daug laiko praleidote Prancūzijoje, ten studijavote net penkerius metus, dažnai ten ir lankotės. Iš esmės Paryžius jums yra artimas. Kaip reagavote, kai sužinojote apie degančią Paryžiaus katedrą? Kaip reagavo kunigai jėzuitai, jūsų bendruomenė?

– Vakar išgirdau šią žinią žiūrėdamas „Panoramą“, kartu sėdėjome savo bendruomenėje, ir, žinoma, buvo šokas, netikrumo jausmas. Kaip taip gali būti, kad Notre-Dame de Paris katedra dega? Komentavome vaizdus, prisiminėme visą kultūrinį paveldą, Victorą Hugo (ar atsimenate, ar skaitėte?) Kaip gali būti, kaip taip nutiko, kad toks objektas sudegė? Ir dar toks sutapimas! Didžiosios savaitės pirmadienis.

Po to visą vakarą praleidau prie visų Prancūzijos portalų, stebėjau, kas vyksta. Buvo labai profesionaliai sureaguota, ypač iš žurnalistinės pusės: tuoj pat pradėjo transliuoti gyvai, su komentarais – kokia būklė, kas dega, kas vyksta, kokie darbuotojai dirba, kokia situacija, architektai buvo sukviesti į studiją, taip pat ir keletas dvasininkų, vyko gyvas pokalbis.

Tai sukrečiantis dalykas. Šitoks žinomas objektas, kuris pirmiausia turi didžiulę meninę ir istorinę vertę Prancūzijos istorijoje, bet taip pat ir religinę prasmę. Mes, jėzuitai, kalbėjome, svarstėme, kaip reikės atstatyti, kaip seksis surinkti lėšas, kas dalyvaus, ar atsilieps Prancūzijos piliečiai, na ir, be abejo, kad tai yra toks sutapimas, jog Didžiąją savaitę. Dievo Motinos katedroje buvo numatyta švęsti ir Didįjį tridienį, trečiadienio vakaro, Didžiojo ketvirtadienio mišias, kada yra šventinami aliejai ir visi vyskupijos kunigai suvažiuoja į savo katedrą.

Kas jus asmeniškai labiausiai sujaudino?

– Visų pirma, spontaniškos žmonių reakcijos ir net pasikartojančios frazės: „tarsi dalyvaujame artimo žmogaus laidotuvėse“, „negalim patikėti, kad toks grožis, toks miesto simbolis, be kurio neįsivaizduojame Paryžiaus miesto ir apskritai Prancūzijos istorijos, dega mūsų akyse“. Suvažiavo didžiulė minia: visi tyloje, kai kurie braukdami ašaras, kiti tiesiog atvykę iš savo namų. Visi jie žiūrėjo į degančią katedrą. Tai liūdnas dalykas. Iš kitos pusės, tai parodo tautos vienybę, kada jie mato kažkokį svarbų simbolį – ar tikėjimo, ar kultūros, ar istorijos – ir jaučia, kad reikia dalyvauti visiems, čia ir dabar, kažkaip susitelkti.

Iš kitos pusės, tai parodo tautos vienybę, kada jie mato kažkokį svarbų simbolį – ar tikėjimo, ar kultūros, ar istorijos – ir jaučia, kad reikia dalyvauti visiems, čia ir dabar, kažkaip susitelkti.

Medijose daug kur pasirodė užrašai – žiūrėkite, koks susivienijimas. Susivienijimas, prancūziškai communion, – kokioje bendroje komunijoje. Kokie jie yra digne (pranc. susitelkę, pamaldūs). Visų nuotaika ir graudi, ir bejėgiška, nes tu matai ir negali nieko padaryti... Ryte sužinojome, kad gaisras buvo užgesintas. Laimė, akmeninė konstrukcija liko nepažeista. Liūdna žinia, kad visa medinė konstrukcija, stogas, taip pat tas garsusis bokštas, smailė, griuvo. Buvo labai liūdna matyti jį griūvantį...

Kokios nuotaikos, jūsų žiniomis, vyrauja tarp Paryžiaus kunigų? Galbūt įsiminė tam tikros reakcijos?

– Labai palietė Paryžiaus parapijose dirbusių kunigų emocijos, jie komentavo: juk tai mūsų katedra, juk čia buvome įšventinti – tai yra labai graudu. Iš kitos pusės, buvo pažymėtas toks pozityvus aspektas, kuris man įstrigo. Bažnyčia visų pirma yra gyvieji akmenys – yra tikėjimas, žmonių vienybė. Ir vis dėlto ta vienybė buvo. Katedra sutelkė visus, nežiūrint jų skirtingų pažiūrų, į vieną būrį – būti kartu ir palaikyti vieniems kitus. Kažkas tokio viltingo tame gali būti pamatyta.

Bažnyčia visų pirma yra gyvieji akmenys – yra tikėjimas, žmonių vienybė. Ir vis dėlto ta vienybė buvo. Katedra sutelkė visus, nežiūrint jų skirtingų pažiūrų, į vieną būrį – būti kartu ir palaikyti vieniems kitus.

Mane nustebino ir atviras Paryžiaus arkivyskupo interviu, tai juk jo katedra, vyskupo katedra.

Įspūdinga ir tai, kad viena pirmųjų Paryžiaus arkivyskupui atėjusių palaikymo žinučių buvo iš rabino. Jis pasakė: „Mums visiems šitas pastatas yra brangus, mes esame maldoje ir vienybėje kartu su tavimi.“ Tarpreliginis dialogas tokiu skaudžiu momentu parodo, kad mes esame jautrūs vieni kitiems. Taip pat ir prezidentas visų pirma pareiškė palaikymą katalikų bendruomenei. Mes puikiai žinome, kaip šiuo metu Prancūzija sekuliarėja, žinome, kad kažkada tai buvo labai stiprus katalikiškas kraštas, žinome istoriją su daugybe šventųjų ir t.t. Tačiau krikščionybės simboliai lieka gyvi – jie lieka kultūroje, istorijoje, ir negali jų neigti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Kunigas Eugenijus Puzynia
Asmeninio archyvo nuotr. /Kunigas Eugenijus Puzynia

Kalbėjo ir tie, kurie savęs nepriskiria jokiai religinei bendruomenei: „Mums visiems tai buvo mūsų kultūros istorijos, palikimo simbolis.“

Toks pavyzdys rodo, kad bendražmogiškos vertybės, ryšiai, žmonių bendravimo saitai, pagarba skirtybei vis dar yra. Vadinasi, yra ta tikroji žmonijos vienybė prieš paminklą – tiek tikėjimo, tiek kultūros, tiek istorijos, žmogaus genijaus.

Vadinasi, yra ta tikroji žmonijos vienybė prieš paminklą – tiek tikėjimo, tiek kultūros, tiek istorijos, žmogaus genijaus.

Antras dalykas – visus dalykus šiais laikais galima atstatyti. Prezidentas E.Macronas sakė, kad nesijaudintume, ši katedra bus atstatyta – bus pasamdyti geriausi profesionalai ir ji bus atstatyta. Taigi, tam tikros vilties sunerimusiai nuo protestų tautai yra.

Na, tų vilties ženklų iš tiesų yra, štai viena šeima paaukos net 100 mln. eurų katedros rekonstrukcijai, o kitas milijardierius – 200 mln. eurų.

– Na štai jums: ir dosnumas, ir vienybė, ir visos bendražmogiškos savybės, kurios jungia nelaimės metu ir parodo, kad mes turime vertybes, ir, nors nepavyko išsaugoti katedros, bet dvasinės vertybės išlieka.

Nepaisant blogio ir skausmo, visada yra viltis, vienybė, meilė, kuri nugali. Tai ir yra Velykų slėpinys. Jeigu žiūrėtume simboliškai ir ieškotume tos Velykų prasmės, aš tikrai manau, kad Dievo Motinos katedros palyginimas su tikra Motina ir jos auka dėl savo vaikų vienybės galėtų padėti mums dar geriau suprasti, kad už blogio tamsos, mirties, nelaimės, kad ir šios degančios katedros, kad už jos slypi kažkokia viltis arba galimybė naujai arba kitaip žvelgti. Kristaus mirties prisikėlimo slėpinys sako tą patį.

Nepaisant blogio ir skausmo, visada yra viltis, vienybė, meilė, kuri nugali. Tai ir yra Velykų slėpinys.

Mirtis neturi paskutinio žodžio. Per mirtį visada praeina meilė ir ta meilė nugali ir duoda naują galimybę pradėti kažką nauja. Krikščionims tai yra naujas gyvenimas Jėzuje Kristuje, tai yra prisikėlimas.

Kaip katalikas turėtų žiūrėti į šitą situaciją? Ką iš to gali pasiimti?

– Jis turėtų žiūrėti ne egzaltuotai, ne per didelius įspūdžius – jis turi suvokti, kad visi dalykai, nepaisant mūsų pažangos ir progreso, yra trapūs. Ši katedra buvo vienas iš labiausiai apsaugotų objektų. Tačiau mes esame silpni, kiekvieną kartą mus gali ištikti nenumatyti dalykai. Nepaisant mūsų pastangų kontroliuoti gyvenimą, vienas dalykas negali būti kontroliuojamas – žmogaus ir gyvenimo trapumas. Ta nelaimė gali atsitikti kiekvienam – vienokia arba kitokia.

Žiūrėti reikėtų taip: įvyko nelaimingas atsitikimas, bet už to nelaimingo atsitikimo yra nauja galimybė – kaip mes galime atsakingiau pažiūrėti į kitas bažnyčias, kaip mes galime apsaugoti kitus objektus, t. y. išmokti kažką labai praktiško. Taip pat galime padaryti dvasinę interpretaciją, kad – nepaisant netekties ir gedulo skausmo, tarsi netektume Motinos, kuri pasiaukojo mūsų vienybei – kartu mes galime padaryti labai daug. Susitelkę kartu, nepaisant mūsų skirtingumų, galime atrasti bendrus, bendražmogiškus pamatus, vertybes, kurios vieni kitiems atneš daugiau gyvenimo, daugiau pagarbos, daugiau atvirumo, kūrybingumo.

Visa tai yra dar ateityje, ir tikimės, kad net ir šis įvykis galės sutelkti bendras jėgas, kurios parodys, kiek žmogus kūrybingas. Sakyčiau, kad tai yra ir Velykinė žinia. Krikščionis turi prisiminti, kad tai yra akmenys, kad tai yra simbolinis objektas, bet, kaip ir visi dalykai, kaip visi objektai šioje žemiškoje tikrovėje, yra trapūs.

Didžioji savaitė nesibaigia Paryžiaus katedros ugnimi. Mes juk švenčiame ne tik mirties, bet ir Prisikėlimo slėpinį.

Tikroji, gyvoji Bažnyčia stovi ant Kristaus, kaip kertinio akmens. Bažnyčia tai nėra vien išoriniai akmenys, kurie turi ir istorinę, ir simbolinę prasmę – Bažnyčiai jie visada buvo labai svarbūs, tačiau jie buvo tik priemonė, jie niekada nebuvo tikslai iš savęs. Štai – gotikos stilius, kuris savo struktūromis tarsi „veržiasi į dangų“. Tai yra būdas didžiausią meno genijų paskirti Dievo garbei. Ir tai yra labai gražu.

Sako, kad Jėzus įėjo į žmogaus istoriją, todėl nuo šiol krikščioniui kiekvienas istorijos momentas yra įvykis ir ženklai, kuriuos jis turi skaityti, interpretuoti ir suprasti, ką tai reiškia. Štai ką mes ir turime daryti – užduoti klausimą, kokie yra vilties ženklai šiame įvykyje, ir galiausiai pamatyti, kad net ir tie praeinantys dalykai nėra bereikšmiai, jie yra svarbūs, juos reikia gerbti ir atminti. Bet ir turėti vilties eiti į priekį, būti atviram tam, ką tau dabar atneša dabartis ir rytojus, kuris yra Dievo rankose.

Didžioji savaitė nesibaigia Paryžiaus katedros ugnimi. Mes juk švenčiame ne tik mirties, bet ir Prisikėlimo slėpinį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min