Per dvidešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol URM vadovavo penki asmenys. Du iš jų – patyrę politikai, kiti trys – karjeros aukštumas pasiekę diplomatai. Tad naujojo ministro skyrimas vėl iškėlė klausimą – kieno rankose esančių ministerijų darbas efektyvesnis: politikų ar tos srities profesionalų?
Su tuo, kad į Seimą, be patyrusių politikų, išrenkame ir politinių klounų, jau apsipratome. Tačiau kartais vis dar gūžtelime pečiais, kai ministerijų vadovais skiriami asmenys, regis, neturintys nieko bendra su kuruojama sritimi. Pavyzdžių turime ne vieną: šiandien Krašto apsaugos ministerijai vadovauja gydytoja, sveikatos apsaugos ministru dirba geodezininkas ir taip toliau.
Kita vertus, neretai ministrais tapdavo pernelyg su savo sritimi suaugę žmonės, kuriems trūkdavo politiko patirties.Pavyzdžiui, Kultūros ministerijai vadovavo ir operos solistas, ir rašytojai, ir aktorius, o šalies kultūros sistema taip ir liko podukros vietoje.
Ar šios ministrų skyrimo tendencijos vyrauja ir kitose demokratinėse valstybėse, ar tai būdinga tik Lietuvos politinei sistemai?
Taisyklių siūlo neišradinėti
Politologo Vytauto Dumbliausko nuomonė griežta: ministro postas yra politiko, ne specialisto postas, todėl diskusijos, kuris iš jų geriau vadovautų ministerijai – nesusipratimas.
„Demokratinės Europos tradicijos aiškiai nurodo – ministro postas yra politinis, o ne specialisto postas. Tokios yra šio žaidimo, kaip ir krepšinio ar futbolo, taisyklės, ir dviračio išradinėti nereikia“, – „15min“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas V.Dumbliauskas.
„Pamenu atvejį, kai Prancūzijoje vienos kadencijos metu politikas buvo žemės ūkio ministras, kitos – švietimo ministras. Ministrui svarbiausia ne profesinė kompetencija. Tam yra viceministrai ir karjeros tarnautojai. Ministras į Vyriausybę ateina tam, kad joje būtų užtikrintas Vyriausybės programos įgyvendinimas. Juk ministerijos tarnautojai gali nepritarti ministrų kabineto programai“, – kalbėjo docentas V.Dumbliauskas.
Svarbiausia, anot V.Dumbliausko, yra tai, kad partijos išsiugdytų žmones, kurie galėtų būti ministrais, ir būtent šiuos žmones skirtų į minėtus postus. Docentas atkreipė dėmesį, kad nors dabartinė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pagal išsilavinimą yra medikė, ji puikiai išmano krašto apsaugos klausimus, nes daugybę metų Seime kuravo krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo reikalus.
Jeigu išsirinkai, tai ir pasitikėk
TSPMI docento V.Dumbliausko teigimu, rinkėjai privalo pasitikėti ir partijomis, kurias išrenka, ir jų į ministerijas deleguojamais atstovais. „Taip, Algis Čaplikas, pavyzdžiui, yra statybininkas. Tačiau jeigu partija jį delegavo būti ministru, mes turime pasitikėti partija, jei jau suteikėme jai teisę valdyti valstybę. Antraip, kam reikalingos partijos, jei ministrai būtų savo srities specialistai? Kam reikalingas parlamentas?“ – klausė politologas.
Paskirtasis užsienio reikalų ministras A.Ažubalis, turintis žurnalisto išsilavinimą, V.Dumbliausko įsitikinimu, taip pat yra puikus pavyzdys iškeltai diskusijai. Politologo nuomone, A.Ažubalis ministru turėjo tapti dar tada, kai Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai 2008 m. laimėjo Seimo rinkimus. „Tik suveikus kažkokiam žaidimui pasirinktas Vygaudas Ušackas“, – kalbėjo docentas. Jis atkreipė dėmesį, kad nors ir nėra diplomatas, A.Ažubalis daug metų Seime kuravo užsienio politikos klausimus, todėl yra tinkamas asmuo stoti prie užsienio politikos vairo.
Ryšiai įgyjami
„Būti ministru pirmiausia reiškia būti politiku. Diplomatai yra statutinės tarnybos žmonės, turintys atitinkamą išsilavinimą ir patirtį bei vykdantys politikų iškeltus uždavinius. Taigi yra skirtumas tarp diplomato ir politiko“, – teigė A.Ažubalis. Jis visiems, manantiems, kad diplomatinės patirties neturėjimas gali būti kliūtis sėkmingam ministerijos vadovavimui, priminė, kad tarptautiniai ryšiai ir patirtis yra įgyjami. A.Ažubalis sakė parlamentiniu lygmeniu turįs tarptautinių pažinčių – tiek Europos, tiek kitų valstybių parlamentuose.
„Tai pažintys ir ryšiai su politikais. Kalbant apie ryšius su vykdomosios valdžios atstovais, noriu atkreipti dėmesį, kad vykdomoji valdžia visuomet keičiasi. Bet ryšiai yra įgyjami ir aš tikiuosi juos įgyti. Manau, kad sunku yra ne tiek įgyti ryšį, kiek jį išlaikyti“, – „15min“ kalbėjo paskirtasis užsienio reikalų ministras.
Nesusipratimų netrūksta
Visgi politologas V.Dumbliauskas atkreipė dėmesį, kad Kultūros ministerijai vadovaujantis Remigijus Vilkaitis, Ūkio ministerijai – Dainius Kreivys ar Aplinkos ministerijai vadovaujantis Gediminas Kazlauskas yra nesusipratimas.
„R.Vilkaitis nėra politikas, jis – dalis Arūno Valinsko žaidimo. Todėl apie jį, kaip apie ministrą, net nereikia kalbėti. Tai nesusipratimas, kuris, tikiuosi, nebepasikartos. Nepartinis G.Kazlauskas taip pat yra verslininkas, neturintis jokios politinės patirties. Lygiai taip pat ir D.Kreivys. Nors ir yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, jis nėra politikas, todėl sprendimas jį skirti ministru galbūt nebuvo pats tinkamiausias“, – dėstė V.Dumbliauskas.
Ministro postas – startas į politiką
Politologas docentas Mindaugas Jurkynas įsitikinęs, kad politikų vadovavimas net ir strategiškai svarbioms šalies ministerijoms nėra problema. Jo teigimu, ministerijose dirba aukščiausio lygio biurokratai ir būtent jie yra tie ekspertai, kurie pateikia ministrams ekspertinę savo srities informaciją, ar tai būtų sveikatos, ar krašto apsauga, ar socialinės rūpybos politika ir pan.
„Algirdas Brazauskas, būdamas premjeru, yra pasakęs, kad Vyriausybės nariai turi būti technokratai. Aš manau, kad valstybėje politinę atsakomybę turi prisiimti politikai ir jie turi vadovauti ministerijoms“, – „15min“ sakė docentas.
Docento pasiteiravus, kaip vertina tuos ministrus, kurie prieš tapdami ministrais neturėjo jokios politinės patirties, M.Jurkynas sakė, kad Lietuvoje demokratija yra santykinai jauna, partijos dėl daugelio priežasčių nėra populiarios ir todėl natūralu, kad daugybė žmonių nėra ilgalaikiai partijos nariai.
„Bet tokie žmonės galbūt yra būsimieji politikai. Tapę ministrais, jie tampa politikais ex officio (pagal savo tarnybos pareigas – aut. past.). Todėl jie yra juos deleguojančios partijos atstovai. Pavyzdžiui, V.Ušackas buvo aiškiai siejamas su konservatoriais. Jis buvo politikas, nors atėjo iš diplomatijos“, – aiškino docentas M.Jurkynas.
Valstybė valstybėje
Politologo Lauro Bielinio įsitikinimu, politikas gali vadovauti ypatingos svarbos klausimus kuruojančioms ministerijoms, tačiau su sąlyga, kad yra gerai susipažinęs su jam įteiktos ministerijos veiklos struktūra, sistema, problemų sąrašu ir pan.
„Demokratinėje sistemoje gal net geriau, kai ministrais tampa politikai, nes profesionalų, o ne politikų vadovavimas ministerijoms daro tas ministerijas savaip uždaromis zonomis. Valstybėmis valstybėse. Šiuo atveju politikas, ateinantis į ministeriją, tarsi susieja ministeriją su visos valstybės interesais“, – teigė L.Bielinis.
