1997 metais į Izraelį kaunietė B.Adzgauskas su vyru Dariumi ir penkerių dukra Karolina iškeliavo tarsi trumpam – tik apsižvalgyti. Automobilių pardavimo verslas, kuris anuomet maitino ne vieną apsukrų lietuvį, nesiėjo taip gerai kaip norėtųsi, todėl prarasti nebuvo ko.
Be to, Izraelyje jau gyveno B.Adzgauskas tėvai, ten buvo įsikūręs ir jos brolis.
„Mano tėvas žydas, mama – lietuvė. Tėvai išsiskyrė, 1992 metais tėvas išvyko į Izraelį, o po dvejų metų įkandin pasekė ir brolis. Mama labai skaudžiai išgyveno žinią, kad brolį ten ima į armiją. Ji irgi apsisprendė išvažiuoti, kad būtų arčiau sūnaus“, – priešistorę prisiminė B.Adzgauskas.
Artimųjų ilgesys ir geresnio gyvenimo paieškos iš Lietuvos išginė ir B.Adzgauskas šeimą. Išvykę be konkretaus plano, svečiame krašte Adzgauskai praleido 13 metų – susilaukė dviejų sūnų, įsigijo namus ir išgyveno karą.
Dosni parama naujakuriams
Pradžia Izraelyje nebuvo sunki. Rūpestį naujais gyventojais valstybė demonstravo dar net nekirtus jos sienos.
„Tėtis atsiuntė iškvietimą gyventi visam laikui. Pirmiausia važiavome į Rygą, kur veikia Izraelio ambasada. Ten mums ne tik padėjo tvarkyti dokumentus, bet ir lėktuvo bilietus nupirko. Nusileidę Tel Avive, iškart gavome pasą ir pilietybę“, – pasakojo moteris.
Paskambinau vyrui ir liepiau su vaikais lįsti į slėptuvę: bute įrengtą specialų neperšaunamą kambarį su geležiniais langais ir durimis, kurių iš lauko pusės neįmanoma atidaryti.
Pirmus dvejus metus valstybė naujakurius rėmė ir finansiškai: teikė paramą būsto nuomai, elektronikos prekėms pirkti.
Šeima apsistojo Izraelio šiaurėje – prie Libano ir Sirijos sienos esančiame Kirjat Šmonos miestelyje. „Vyras įsidarbino gamykloje, kur iš metalo liejamos detalės, o aš ėjau mokytis hebrajų kalbos“, – prisimena pradžią B.Adzgauskas.
Tik persikėlusi į Izraelį moteris sužinojo, kad laukiasi. Spalį pagimdė sūnų Tomą. Berniukui ūgtelėjus, pradėjo dirbti kojinių fabrike.
Išsigelbėjimas – slėptuvėse
Atrodė, gyvenimas teka savo vaga. Tačiau ramybę sudrumstė 2006 metais įsiplieskęs 34 dienų konfliktas tarp „Hezbollah“ karinio sparno ir Izraelio kariuomenės.
Karinis konfliktas prasidėjo 2006 metų liepos 12-ąją ir truko iki rugpjūčio 14-osios. Izraelis karinius veiksmus pradėjo po to, kai „Hezbollah“ teroristai įsiveržė į Izraelio teritoriją, nušovė 8 ir pagrobė 2 žydų kareivius.
„Darbe mane pasitiko spengianti tyla ir įtampa. Tuo metu jau mokėjau hebrajiškai ir dirbau prekybos centre pamainos viršininke. Kolegos paaiškino, kad Libanas pagrobė Izraelio kareivių. Paskambinau vyrui ir liepiau su vaikais lįsti į slėptuvę: bute įrengtą specialų neperšaunamą kambarį su geležiniais langais ir durimis, kurių iš lauko pusės neįmanoma atidaryti“, – pasakojo pašnekovė.
Karo padėtį skelbė ir kaukiančios sirenos, per garsiakalbius gyventojai buvo raginami leistis į slėptuves.
„Izraeliečiams karas jau seniai tapo kasdienybe, todėl ten niekas per daug nepanikuoja. Į slėptuvę žmonės nusineša televizorių, maisto atsargų, gultus, žaislų vaikams ir laukia“, – pasakojo B.Adzgauskas.
Tačiau prie bombardavimų nepratę lietuviai karo zonoje likti nenorėjo. Daugiau nei mėnesį trukusį karą Adzgauskai praleido glausdamiesi pas giminaičius Izraelio pietuose.
„Hezbollah“ karo metu apšaudė Izraelio miestus, į Izraelio šiaurinę dalį buvo paleista daugiau nei 2 tūkst. reaktyvinių pabūklų „katiušų“ leidžiamų raketų. Per karą buvo šimtai sužeistų ir dešimtys žuvusių Izraelio civilių.
Grįžusi į Lietuvą B.Adzgauskas dar ilgai krūpčiodavo nuo sprogimus primenančių garsų, pavyzdžiui, netikėtai pokštelėjusio baliono.
Dukra neištvėrė kario tarnybos
„Vieną dieną vyras pasakė, kad nebemato ateities Izraelyje. Kad galėtum gyventi nuolatinėje įtampoje, ten reikia gimti ir užaugti. Nusprendėme grįžti į Lietuvą“, – motyvus atsigręžti į gimtinę prisiminė moteris.
Be to, tai padėjo pilnametystės sulaukusiai jos dukrai išvengti armijos, kurioje Karolina ištvėrė tik pusantro mėnesio. „Ji pasakė, kad, jei nebus paleista, nusižudys. Vengdamas karinės tarnybos Izraelyje karjeros perspektyvai pasirašai mirties nuosprendį, todėl likti ten mums nebuvo prasmės“, – guodžiasi B.Adzgauskas.
Grįžusi į Lietuvą B.Adzgauskas dar ilgai krūpčiodavo nuo sprogimus primenančių garsų, pavyzdžiui, netikėtai pokštelėjusio baliono.
Merginos armijoje praleidžia dvejus metus, vaikinų tarnyba trunka trejus.
„Izraelyje armija – labai reikšminga kiekvieno karjerai ir suteikia privilegijų. Joje jaunimas dažnai įgyja kokią nors profesiją. Tarnyba garantuoja papildomų balų stojant į universitetus, pirmieji studijų metai apmokami iš valstybės biudžeto, studentai aprūpinami valdiškais butais. Gyventojai iki 45 metų kas dvejus metus gauna šaukimą patobulinti ir atnaujinti kariavimo įgūdžius. Jei mergina išteka ir pagimdo, ji atleidžiama nuo prievolės, siunčiama į atsargą. Tik karo atveju ją gali vėl pašaukti“, – pasakojo B.Adzgauskas.
Namuose – tik lietuviškai
Karolinai jau 21-eri, Tomui – 15-a, o pagrandukui Martinui – 4-eri. „Kalbos barjero vaikai nejaučia, nors Izraelyje mokėsi hebrajų kalba. Kad neužmiršome lietuviškai, esu dėkinga vyrui, kuris pareiškė, kad namuose kalbėsime tik lietuviškai. Todėl rekomenduoju visiems emigrantams neužmiršti savo kalbos ir mokyti jos vaikus, nes nežinia, kur jie nuspręs gyventi užaugę“, – siūlė B.Adzgauskas.
Nors bėgo nuo karo, penkiolikmetis sūnus Kaune jau lanko Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokyklą. „Tačiau į Izraelį grįžti jis nenorėtų vien dėl klimato. Ten labai karšta, todėl vasarą vaikai praleisdavo sėdėdami namuose. Tuo metu Lietuvoje jie dienų dienas leidžia prie ežerų ar ant dviračio“, – kalbėjo B.Adzgauskas.
Grįžus į Lietuvą, jai tarsi trečia akis atsivėrė ir moteris ėmėsi nuosavo verslo – didmeninės prekybos dėvėtais drabužiais: „Lietuvos rinka jau perpildyta, todėl mes orientuojamės į Rusiją, Baltarusiją, Gruziją.“
Ji džiaugiasi grįžusi į namo, tačiau Lietuvos pilietybės susigrąžinti kol kas neketina: „Man gera čia, tačiau niekada nežinai, ką žada likimas.“
