„Tėvuko gyvenimas, bent jau ta pradžia, vaikystė ir jaunystė, buvo tragiška“, – prisimena Juozas.
Kaip skelbiama Kauno IX forto muziejaus pranešime spaudai, Jučo vyresniojo mama mirė gimdydama seserį, o tėvas – netrukus po to, kai grįžęs iš Amerikos susirgo šiltine. Tad Juozas, būdamas vos trejų, tapo našlaičiu. Jis rado prieglobstį pas giminaičius, bet nelaimės persekiojo ir toliau: tėvų paliktus namus susprogdino karinis lėktuvas.
Jučas vyresnysis nuo pat vaikystės tarnavo bernu pas ūkininkus. Bet anksti gyvenime užklupę iššūkiai jo nepalaužė.
Sūnus prisimena, kad tėvas pasižymėjo darbštumu: sulaukęs pilnametystės su kalvio pagalba susimeistravo savadarbes stakles, kuriomis gamino betonines čerpes. Pastarosios buvo labai paklausios tarp ūkininkų – čerpes klodavo ant daržinių arba jaujų.
Sėkmingai uždarbiaudamas Juozas gavo užsakymą iš didelių ūkininkų Martinaičių. Klodamas čerpes jų ūkyje, jis pirmą kartą pamatė savo būsimą žmoną – Jūrą.
Vis dėlto, antrą kartą Juozo ir jo simpatijos keliai susikirto tik po dešimtmečio – abiejų likimus laikinai išskyrė lageriai ir tremtis.
Niekuo dėti lietuviai – kalėjimo kamerose
Karo metu okupacinė sovietų valdžia išsiuntė Juozą į Panevėžio darbo batalioną.
„Savaitgaliais jis grįždavo pas savo globėjus traukiniu. Panevėžyje sėsdavo į anglių ešeloną ir grįždavo į Šeduvą visas murzinas. O sekmadienį atgal į batalioną, nes reikia registruotis. Taip ir važinėjo“, – pasakoja Jučas jaunesnysis.
1945 m., kaip ir daugelį kitų sekmadienių, Juozas ir dar penki jaunuoliai, dirbę tame pačiame batalione, laukė Šeduvos geležinkelio stotyje. Tačiau kaip tik tuo metu iš greta sustojusio karinio traukinio pabėgo keli rusų kariai.
Nepavykus rasti pabėgėlių, sovietų kariai nusprendė sulaikyti nieko dėtus, traukinių stoties laukiamajame stovėjusius, jaunuolius.
Juozas su kitais suimtaisiais iš pradžių buvo laikomas Panevėžio kalėjime, kuris pasižymėjo žiauriomis sąlygomis. Kaliniams nedavė maisto, neleido atsisėsti ar miegoti.
„Po kokių aštuonių parų juos toliau išvežė į Kauno IX fortą, kur jau buvo surinkta 1800 žmonių“, – prisimena pašnekovas.
Po savaitės, 1945 m. balandį, Juozas išvežtas į Karagandos lagerį.
Jučas buvo nuteistas kaip politinis kalinys 10 metų lagerio ir 5-riems metams tremties.
Klodamas čerpes jų ūkyje, jis pirmą kartą pamatė savo būsimą žmoną – Jūrą.
„Keista, kaip našlaitis, tarnavęs pas ūkininkus, pripažįstamas politiniu veikėju“, – svarsto Juozas jaunesnysis.
„Iš ten grįžusių nebuvo“
Karagandoje Juozas buvo vienas iš pirmųjų kalinių. Be Jučo, Kazachijos viduryje esančiame lageryje dar kalėjo apie 300 lietuvių.
Sąlygos buvo labai sunkios: trūko maisto, nebuvo normalių higienos sąlygų, o paskutines jėgas atimdavo sunkūs fiziniai darbai miške arba stalių dirbtuvėse.
„Virintas karštas vanduo, keli kopūsto lapai“, – maisto racioną apibūdina Juozo sūnus. Vyras po 2,5 metų, praleistų Karagandos lageryje, neteko apie 60 kg kūno svorio.
„Iš tų jaunuolių, kur paėmė Šeduvos geležinkelio stotyje, jis teigia, kad vienintelis gyvas išliko. Iš ten grįžusių nebuvo. Ten neatlaikė“, – sako Jučas jaunesnysis.
1950 m. Juozas perkeltas į kitus Karagandos lagerius, kuriuose sąlygos buvo geresnės: kaliniai gavo geresnius drabužius, patalynę ir didesnius maisto davinius.
„Kadangi nagingas buvo ir stalius, ir visų galų meistras, tai jis net gavo automobilį bei garbę vežiot kalėjimo viršininką. Kalėjimo viršininką vežioji, tai jau visai kitos gyvenimo sąlygos“, – dalijasi Juozas jaunesnysis.
Išrinktosios paieškos
Net dešimtmetis žiaurios kalėjimų kasdienybės neužgesino Juozo simpatijos Jūrai, kurią jis paskutinį kartą matė Lietuvoje, dirbdamas jos tėvų sodyboje.
„Kažkokiais kanalais sugebėjo surasti, kur ištremta visa Martinaičių giminė“, – tėvo atkaklumu stebisi Jučas jaunesnysis.
Jūra Martinaitytė su savo šeima buvo ištremta į Kojaus kaimą Krasnojarsko krašte. Padedamas netoliese gyvenusio giminaičio Juozas pas juos nuvyko ir pasipiršo savo simpatijai. Pora susituokė 1956 m.
„Lietuviai labai darbštūs, turėjo viską, buitį susitvarkę ir šauniai atbaliavojo veselę (aut. pastaba – atšventė vestuves). Matom, kiek lietuvių, giminaičių, kiek dainų ten dainuota. Ir alų naminį pasidarydavo“, – su šypsena pastebi Jučas, žvelgdamas į išsaugotas tėvų vestuvių nuotraukas.
Lietuvoje – priversti kurtis iš naujo
Po dvejų metų jaunavedžiai grįžo į Lietuvą, tačiau gimtuosius namus rado užimtus. Todėl okupacinės valdžios nurodymu apsigyveno Polekėlėje, Radviliškio rajone.
Ten jie susilaukė pirmojo sūnaus.
Net dešimtmetis žiaurios kalėjimų kasdienybės neužgesino Juozo simpatijos Jūrai.
Vėliau, gavus leidimą grįžti į tėviškę, Kauleliškių kaimą, viską teko pradėti iš naujo. Deja, naujai pastatytais ir puoselėtais namais, kuriuose gimė ir pats Juozas jaunesnysis bei jo sesuo, ilgai džiaugtis neteko – apie 1970 m. Jučų šeimai liepta išsikraustyti.
„Atvažiuoja kolchozo (aut. pastaba – kolūkio) pirmininkas <...> ir įteikia popiergalį tokį: <...> kadangi melioracija, reikia didint lauko plotus, jūs turite išsikelti. Nu ką, tėvukas, kadangi buvo karštas, kažkokia lazda tuos komunistus išvijo. Tai vos vėl nepasodino“, – sudrumstą šeimos ramybę prisimena Juozas jaunesnysis.
Galiausiai sodyba buvo nugriauta, sodas iškirstas, o žemė pertvarkyta. Šeimai teko statytis naują namą, Šeduvos seniūnijoje, stovintį iki šiol.
Juozas jaunesnysis, prisimindamas savo jaunystę, pripažįsta – ji nebuvo eilinė.
Pagalbą tėvams ūkyje ir žaidimus gamtoje pertraukdavo persekiojimai dėl bažnyčios lankymo ir patriotizmo.
„Mes netingėjom pakarksėt už laisvę Lietuvai“, – atskleidžia pašnekovas.
Dabar jo atsiminimai apie tėvą Juozą tampa gyvu liudijimu apie sovietinės okupacijos metais patirtą neteisybę, vidinę stiprybę ir negandų neįveiktą meilę.
2026 m. sukanka 85-eri metai nuo masinių trėmimų ir Holokausto pradžios Lietuvoje. Kauno IX forto muziejus kviečia apmąstyti dviejų okupacinių režimų – sovietinio ir nacių – poveikį, pagerbti aukų atminimą ir saugoti atmintį dėl ateities.
