„Būdama jaunesnė gėdijausi, kad esu iš vaikų globos namų ir to kas nutiko mano šeimai. Jaučiau kaltę, nes nepajėgiau padėti mamai. Apie tai žinojo tik artimiausi draugai. Dabar susitaikiau ir nebeslepiu to fakto“, – paklausta, ar galima straipsnyje minėti jos tikrą vardą, atsako dvidešimt ketverių metų Laura.
Šeimos griūtis po skaudžios netekties
Lauros vaikystė nesiskyrė nuo daugelio – sesuo ir brolis augo gerai sutariančioje šeimoje. Tačiau staiga viskas pasikeitė prieš trylika metų mirus šeimos galvai. Palūžusi merginos mama vis gilyn grimzdo į alkoholio liūną, o vaikai turėjo pasirūpinti patys savimi.
„Mano mamos visi artimieji gyveno Sibire, tad mirus tėčiui ji jautėsi svetima ir neturėjo kito tokio artimo žmogaus. Greitai liūdesys peraugo į neribotą alkoholio vartojimą. Stengiausi mamai padėti kaip galėjau, kreipiausi į visas žinomas gydymo įstaigas. Galiausiai mama pateko į psichosocialinės reabilitacijos centrą,“ – pasakojo Laura.
Tuo metų vienuolikmetę ir dviem metais jaunesnį jos brolį laikinai ėmėsi globoti kaimynai. Tačiau mama vos išėjusi iš gydymo įstaigos vėl pradėdavo gerti. Užburtas ratas kartojosi ketverius metus, kol Lauros mamai pripažino šizofreniją, o vaikai atsidūrė globos namuose.
„Per tuos metus teko patirti visko: nuolatiniai persikraustymai į vis kitą butą, santaupų praradimas, mes su broliu turėjom pasirūpinti patys savimi, nelankėm mokyklos, naktis leisdavome kompiuterinių žaidimų salonuose“, – apie savo kasdienybę pasakojo mergina.
Globos namai sutiko nedraugiškai
Iš pradžių vaikai pateko į tuos pačius globos namus Vilniuje. Tačiau Lauros brolis nuolat iš jų pabėgdavo, todėl buvo perkeltas į sugriežtinto režimo globos namus Švėkšnoje.
„Pati pradžia buvo labai sunki. Ten gyvenę vaikai buvo ypač žiaurūs ir aš patapau patyčių objektu, nes buvau naujokė, žemo ūgio ir gerokai apkūni. Dar sunkiau pritapti buvo dėl to, kad augau inteligentiškoje šeimoje, kur tėvai buvo baigę universitetus, turėjo gerus darbus ir nebuvau pratusi prie smurto“, – apie savo pirmuosius metus globos namuose pasakojo Laura.
Vaikai buvo ypač žiaurūs ir aš patapau patyčių objektu, nes buvau naujokė, žemo ūgio ir gerokai apkūni.
Apsiprasti ir susidraugauti su ten gyvenančiais vaikais padėjo socialinės darbuotojos ir globos namų auklėtojos. Dabar Laura įsitikinusi, kad vaikai globos namuose nėra žiaurūs iš prigimties, tiesiog jų gyvenimas nuo pat vaikystės nebuvo saldus ir visą sukauptą neigiamą patirtį jie išliedavo agresija vienas kitam. Nors pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, buvo gera pajusti, kad kažkas rūpinasi, turėti šiltus namus ir vėl pradėti eiti į mokyklą.
„Globos namų darbuotojams iki šiol jaučiuosi dėkinga, nes padėjo suprasti, kad nors ir viską praradau, neturiu ir toliau save naikinti, griauti savo ateities. Tikriausiai jei būčiau toliau gyvenusi savarankiškai, dabar neturėčiau tvarkingos buities ir nestudijuočiau,“ – prisipažino Laura.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Laura užaugo vaikų namuose |
Augti šeimoje yra geriau
Globos namuose valgoma, miegama, pramogaujama pagal grafiką. Tačiau labiausiai Laurai trūko asmeninės erdvės, o pabūti pačiai su savimi, atrodė, didžiausia prabanga.
„Vaikų globos namuose kur kas geriau nei gatvėje ar su, pavyzdžiui, nuolat neišsiblaivančiais tėvais. Tačiau jie negali atstoti šeimos, kurios visiems ten esantiems trūksta. Aišku, auklėtojos stengiasi ir kartais visai smagu būti dideliame būryje, bet sunku apsimesti šeima su 60 vaikų joje,“ – pasakojo Laura.
Pati mergina dėl savo amžiaus nesitikėjo būti paimta globoti ar juo labiau įvaikinta. Tačiau didžiausią kartėlį jausdavo kai būsimi įtėviai ar globėjai pasiimti į šeimą rinkdavosi tik kūdikius.
„Kažkodėl žmonės bijo jau paaugusių vaikų. Taip, galbūt sunkiau su paaugliu, bet juk dažniausiai net ir turintys savus tėvus tokio amžiaus vaikai yra problematiški. O globos namai pilni ikimokyklinio amžiaus vaikų, kurie niekuo nesiskiria nuo tų, kurie auga su mama ir tėčių. Jie ir neblogai išauklėti, ir skiria, kas yra bloga, o kas gera. Augdami šeimoje jie turėtų kur kas daugiau galimybių ateityje. Kai tampi pilnamečiu turi išeiti iš globos namų kur akys veda. Neturi jokio tvirto pagrindo po kojomis. Tuomet kiti ir paslįsta. Pati kaip košmarą atsimenu tą laikotarpį “, – sakė Laura.
Pasak jos, vaikai iš globos namų yra jautresni ir dažnai gyvenimo nuskriausti, todėl jų pasitikėjimą globėjams reiktų užsitarnauti. Tik pasijutę visiškai saugūs vaikai gali atsiskleisti savo gerąsias savybes. Ateityje Laura galvoja pati imti globoti vaiką.
„Kai nematai pavyzdžio, negali vėliau įsivaizduoti, kokia turi būti šeima ir kaip joje reikėtų elgtis”, – įsitikinusi mergina.
Vaikui parenkama šeima
Jeigu vaikas neturi artimųjų giminaičių, galinčių jį globoti, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius ieško kito asmens, galinčio jį globoti, atsižvelgdamas į vaiko poreikius ir šeimos galimybes.
Šeimos galimybes vaiko teisių apsaugos skyrius vertina pagal atestuotų socialinių darbuotojų parengtą šeimos pasirengimo globoti vaiką išvadą, kurioje aptariami šeimos gebėjimai. Jeigu vaiko teisių apsaugos skyrius neturi duomenų apie vaiko poreikius atitinkančią parengtą šeimą ar šeimyną, vaiko globėju gali būti paskirta socialinės globos įstaiga.
Prieš pareiškiant norą globoti vaiką svarbu suprasti, kad vaikui parenkama šeima, o ne šeimai – vaikas.
Daugiau informacijos apie vaikų globą Jums visuomet suteiks seniūnijose dirbantys Vaiko teisių apsaugos skyriaus inspektoriai. Taip pat galima kreiptis į:
•Vilniaus m. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus
Globos ir įvaikinimo poskyris
Konstitucijos pr. 3, Vilnius
Tel.: 8 5 211 25 67
www.vilnius.lt
•Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM
A.Vivulskio g. 13, Vilnius
Tel.: 8 5 231 0928
El. p. info@vaikoteises.lt
www.vaikoteises.lt
•VšĮ „Paramos vaikams centras“
Tel.: 8 5 271 59 80 arba 8 679 89 294
Latvių g. 19a, Vilnius
El. paštu: pvc@pvc.lt.
www.pvc.lt
