Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lenkijos ir Rusijos santykiai po antrosios Katynės - kaip geriau Lietuvai?

Prezidentė D.Grybauskaitė ir Lenkijos vadovas B.Komorowskis
Prezidentūros nuotr. / Nors D.Grybauskaitė ir B.Komorowskis susitinka dažnai, Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra pašliję.
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos diplomatus ir politikus naujasis pragmatizmas tarptautiniuose santykiuose užklupo nepasiruošusius: pragmatiškus interesus pasirinkusios Rusija ir Lenkija pastūmė į šalį apie demokratijos plėtrą į Rytus kalbančią Lietuvą ir pradėjo naują santykių etapą.

Tokį naujai besikuriantį tarptautinių santykių vaizdą pateikė politologas Vladas Sirutavičius. „Lietuva atsidūrė keistoje padėtyje, savotiškai marginalizuota tų procesų", – aiškina jis.

Lenkijos santykiai: su Rusija – geryn, su Lietuva – blogyn

Vilniaus universitete surengtoje diskusijoje „Katynė kaip faktorius Lenkijos ir Rusijos santykiuose“ kalbėjęs V.Sirutavičius atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją: santykiai tarp Rusijos ir Lenkijos pagerėjo, o Lietuvos politikai ėmė būgštauti, kad mūsų šaliai iš to kyla grėsmė, nors geri santykiai tarp kaimynų regione turėtų būti bet kurios užsienio politikos tikslas. Drauge santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos panašiu metu ėmė stipriai šlyti.

„Tai, kas vadinama Lenkijos ir Lietuvos santykių pablogėjimu, kažkaip susiję su tais 2010 metais. Esu ne kartą girdėjęs, kad toje katastrofoje žuvo daug Lietuvos draugų. Tarsi dabar būtų likę ne draugai. Bet santykius lėmė ne tik tai", – mano V.Sirutavičius.

Kalbėdamas apie 2010 m., jis turėjo galvoje „antrąją Katynę“ – 2010 m. balandžio 10 d., kai per lėktuvo katastrofą Smolenske žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir visa delegacija, iš viso – 96 žmonės. Po jos atrodė, kad tragedija taip sukrėtė dviejų valstybių vadovus, kad pasikeitusi retorika žadėjo rimtus tarptautinių santykių pokyčius.

Globalios permainos, vietinės bėdos

Tačiau, politologo nuomone, pokyčius lėmė ne tik ši katastrofa, bet ir globalesnės geopolitinės slinktys. „"Po 2008 m. įvyko fundamentalūs pokyčiai tarptautinėje sistemoje", – įsitikinęs V.Sirutavičius. Pasak jo, karingų pranešimų apie demokratijos plėtrą į Rytus epocha baigėsi, nauja JAV prezidento administracija peržiūrėjo savo užsienio politiką ir atsisakė primygtinio demokratijos brukimo autoritarinėms šalims.

Po 2008 m. įvyko fundamentalūs pokyčiai tarptautinėje sistemoje, – įsitikinęs V.Sirutavičius.

Tai paveikė ir Lenkijos santykius su Rusija: „Lenkijos ir Rusijos diplomatai greičiau sugaudė tarptautinės sistemos dinamikos signalus.“ Rusija, anot politologo, ėmė vertinti Lenkiją kaip rimtą Europos Sąjungos narę, turinčią bendrijoje pakankamai didelę galią, kad blokuotų Rusijos santykius su kitomis ES narėmis. Todėl pragmatiniais sumetimais nuspręsta geriau palaikyti gerus ryšius. „O Lenkijos naujieji vadovai suprato partnerius ir tokį pragmatizmą. Jie suprato, kad reikia priimti partnerį tokį, koks jis yra, mes nepakeisime greitai jo požiūrio į demokratiją ir kitus dalykus", – lenkų naujos užsienio politikos motyvus dėstė V.Sirutavičius.

Tuo tarpu Lietuvos diplomatija tarp pasikeitusių tarptautinių santykių signalų taip greitai nesusigaudė. Lietuvai, kurį laiką laikėsi, pasak politologo, ideologizuotos demokratijos į Rytus politikos, šis naujas pragmatizmas sukūrė daug problemų. Sumenkus kaimynų susidomėjimu Rytų demokratizacija, į pirmą planą išplaukė tautinių mažumų klausimas. „Nors jis visai nėra naujas, dėl jo seniai diskutuota ir dažnai nesutarta“, – pastebi V.Sirutavičius ir priduria, kad lenkų tautinės mažumos klausimas tik buvo išstumtas iš dienotvarkės, bet niekada nebuvo išnykęs.

Nepasvertas optimizmas

Į dešimtą ciklo, skirto atminties kultūrų dialogui ULB (Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos) erdvėse, renginį atvykęs mokslinio informacinio centro „Memorial“ (Rusija) pirmininko pavaduotojas Nikita Petrovas kur kas skeptiškiau vertino pagerėjusius Lenkijos ir Rusijos santykius. Jo nuomone, po Smolensko tragedijos susiformavusi palanki atmosfera geriems dvišaliams santykiams jau sklaidosi, o istorinė Katynės byla yra jautrus šio proceso indikatorius.

„Lenkijos lūkesčiai Katynės klausimu yra per dideli, o optimizmas – nemotyvuotas, – įsitikinęs jis. – Žiūrint į Rusijos politiką iš vidaus, matai, kad atotrūkis tarp moralės, teisės, politikos ir ekonomikos būdingas ne tik valdžiai, bet tampa masinės savimonės etalonu."

„2010-ieji galėjo tapti metai, kai mes galėjome priartėti prie Katynės klausimo išsprendimo", – sutinka „Memorial“ atstovas. Bet jis teigia, kad per pastaruosius dvejus metus daugėja ženklų, liudijančių, kad gražūs Rusijos vadovų žodžiai greičiausiai liks tik žodžiais.

Kai Rusijoje per televiziją du kartus parodė lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Katynė“, pasak jo, tai buvo tikras įvykis, nes tuomet šis Antrojo pasaulinio karo metais sovietų įvykdytas nusikaltimas pagaliau pateko į rusų savimonės centrą.

Vėliau imta kalbėti, kad už šią kino juostą lenkų režisieriui Kremlius įteiks valstybinį apdovanojimą. Kai žinia pasklido, sukilę rusų šovinistai viešojoje erdvėje ėmė skelbti, kad bus apdovanotas lenkų rusofobas. Anot N.Petrovo, sukelto triukšmo užteko, kad Kremlius atsitrauktų ir idėjos apdovanoti A.Wajda atsisakytų. „Tai buvo vienas pirmųjų ženklų", – mano jis.

Rusijos vadovai ir toliau kalbėjo apie „bendrą mūsų tragediją Katynę“, prezidentas Dmitrijus Medvedevas žadėjo asmeniškai domėtis Katynės nusikaltimo tyrimu (nors šis jau buvo nutrauktas), tačiau, pastebi N.Petrovas, pamiršo, kad toje tragedijoje buvo aukos ir kaltieji, ir kad būtent pastaruosius sužinoti kliudoma iki šiol. Archyvai iki šiol nėra atverti, o Lenkijai duotas pažadas perduoti su Katyne susijusias bylas liko neištesėtas.

„Taip, buvo perduoti daug svarbių dokumentų tomų, tačiau ne pačių svarbiausių. Šie ir nebus perduoti", – prognozavo vienas iš  „Memorial" vadovų.

Baimė pasirodyti silpniems?

XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra buvo pradėjusi Katynės nusikaltimo tyrimą. Tačiau 2004 metais jis buvo nutrauktas – žudynes atsisakyta pripažinti karo nusikaltimu arba nusikaltimu žmoniškumui.

Kodėl Rusijos valdžia nesiryžta iš esmės imtis bylos ir atvirai bendradarbiauti su Lenkija? N.Petrovo manymu, tai lemia klaidingai suvokiami šalies interesai.

Prieš dvejus metus Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras Sergejus Fridinskis yra sakęs, kad negali būti nei iškelta nauja baudžiamoji bylai, nei atnaujinta ankstesnė, nes pasibaigė senaties terminas dėl patraukimo atsakomybėn: „Įstatymas neleidžia toliau tęsti tyrimo.“ Tuomet jis tvirtino, kad konkretūs šio nusikaltimo kaltininkai („tie, kurie priėmė sprendimą“) nustatyti, tačiau tai nebuvo nusikaltimas, padarytas valstybės vardu, ir sušaudyti belaisviai lenkai negali būti traktuojami kaip politinių represijų aukos.

Kodėl Rusijos valdžia nesiryžta iš esmės imtis bylos ir atvirai bendradarbiauti su Lenkija? N.Petrovo manymu, tai lemia klaidingai suvokiami šalies interesai: „Jiems kaltės pripažinimas yra silpnumo požymis. Be to, po to gali sekti kiti panašūs probleminiai klausimai."

„Tačiau taip toliau tęstis negali. Arba Rusijos valdžia pradės laikytis įstatymų ir pildyti duotus įsipareigojimus, arba, nežinau, teks imtis propagandinio karo prieš Lenkiją, prieš Katynės aukų artimuosius, prieš istorijos suvokimą", – kalbėjo N.Petrovas.

Ar baimė susikompromituoti?

„Katynės nusikaltimu“ vadinamas kruvinas susidorojimas su beveik 22 tūkst. Lenkijos karininkų ir inteligentų, laikytų įvairiuose SSRS NKVD lageriuose ir kalėjimuose 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais. Masines sušaudytųjų kapavietes 1943 metais aptiko ir dalį palaikų ekshumavo vokiečiai. Ilgą laiką Sovietų Sąjunga bandė įtikinti pasaulį, kad masines lenkų žudynes įvykdė patys vokiečiai, ir tik prieš pat SSRS subyrėjimą aukščiausioji sovietų valdžia pagaliau pripažino, kad Katynėje guli NKVD aukos.

„Katynės nusikaltimas“ Lenkijoje – tai beveik penkiasdešimt metų trukusi tylos ir melo istorija. Kaip sakė Lenkijos mokslų akademijos Politinių studijų instituto direktorius Wojciechas Materskis, nuo 1941 m. liepos lenkai nuolat teiravosi sovietų, kas nutiko, tačiau šie visada atsakydavo nieko nežinantys. Vakarų sąjungininkai iš dokumentų taip pat neblogai nutuokė apie masinius karininkų ir inteligentijos žudymus, tačiau jiems Sovietų Sąjungos reikėjo Antrajam pasauliniui karui užbaigti, pirmiausia – įtraukiant į karo veiksmus Tolimuosiuose Rytuose. Todėl lenkų egzilinės vyriausybės vadovo Wladyslawo Sikorskio buvo prašoma nekelti Katynės klausimo.

Pasak W.Materskio, prieš masinių kapaviečių vietovėse pasirodant sovietų sudarytai ir Nikolajaus Burdenkos vadovaujamai tyrimo komisijai 1944 m. ten du mėnesius dirbo NKVD. Mėgindami sufalsifikuoti įkalčius, jie į kapavietes mėtė įvairius daiktinius įrodymus, turėjusius patvirtinti, kad čia darbavosi vokiečiai.

Į viešumą Katynės nusikaltimas Lenkijoje sugrįžo tik kartu su „Solidarumo“ judėjimu 1980-1981 metais.

Nepriklausomai Lenkijos valdžiai taip ir nepavyko išsiaiškinti tiesos, o naują tyrimą 1946 m. pradėjo jau sovietų satelitinė Lenkijos valdžia. Lenkų istoriko teigimu, kone pagrindine jos užduotimi buvo įbauginti žuvusiųjų artimuosius ir inteligentus, kad jie liautųsi kėlę Katynės klausimą. Taip nuo 1946 metų prasidėjo procesas, kuriuo siekta nutildyti kalbas apie kraupų karo nusikaltimą ir jį išstumti iš atminties.

Į viešumą Katynės nusikaltimas Lenkijoje sugrįžo tik kartu su „Solidarumo“ judėjimu 1980–1981 m. Laisvėjimo periodu įvairiais kanalais pasipylė daugybė informacijos apie išžudytą lenkų karininkiją ir inteligentiją. Nauja informacijos banga faktiškai nebebuvo nuslopinta visą dešimtmetį, o daugiausia prie to prisidėjo pogrindyje leidžiama spauda.

„Iki mūsų dienų Katynės tyrimo klausimas lieka aktualus. Po Smolensko katastrofos atrodė, kad santykiai gerės daug greičiau. Pats 2010 m. balandžio 7 d. su premjeru buvau Katynėje. Atmosfera buvo tokia, kad atrodė, jog tikrai gali pavykti pradėti spręsti problemas", – pripažįsta W.Materskis.

Tačiau dabar šis istoriko entuziazmas gerokai priblėsęs. „Slaptose bylose išlikusi medžiaga padėtų konceptualizuoti tą įvykį, – mano W.Materskis, kuriam teko vartyti Lenkijai rusų perduotas su Katynės nusikaltimo tyrimu susijusias bylas. – Tačiau ten yra Sovietų Sąjungą kompromituojančios medžiagos, kuri įrodytų, kad išvada, jog tai buvo paprastas nusikaltimas (dėl ko buvo nutrauktas tyrimas), buvo neteisinga."
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 3 NKVD Rusija Istorija
Parašykite atsiliepimą apie 15min