Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonidas Donskis – apie tai, kada Rusija gali susitaikyti su Vakarais

Leonidas Donskis
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Leonidas Donskis
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Rusijos noras tapti azijine valstybė tėra pačios Rusijos saviapgaulė, todėl jai teks vėl atsisukti į Vakarus, su kuriais, pakeitusi dabartinę politiką, ši šalis galėtų susitaikyti po maždaug 10–15 metų. Taip mano filosofas prof. Leonidas Donskis.

„Jeigu būtų išsižadėta tokios doktrinos, beveik neabejoju, kad neliktų priežasčių, dėl kurių Rusija negalėtų priartėti prie Vakarų, ypač – Europos Sąjungos (ES). Man atrodo, priežastis slypi ne kažkokioje metafizinėje Rusijos dvasioje. Nelabai noriu tikėti tokiais dalykais“, – teigia L. Donskis.

Anot jo, Rusija nebijo Vakarų, nes visiems aišku, kad Vakarai nesiims destruktyvių veiksmų. Tačiau, profesoriaus teigimu, lygiai taip pat akivaizdu, kad Rusijos branduolinis šantažas – blefas.

– Gegužės 8-oji ir 9-oji – dvi dienos. Ppriešprieša tarp šių dviejų datų ypač aštri, minint karo pabaigą. Kodėl būtent dabar?

– Todėl, kad tai susiję su, pavadinkime – atminties politika, kurią konstruoja nebe istorikai, o valstybių vadovai ir politinės klasės. Gal reikėtų kalbėti vienaskaita – tai yra Rusijos problema. Mat reikalas yra tas, kad vis dėlto Antrojo pasaulinio karo atminimas buvo šventas netgi daugeliui Sovietų Sąjungos vadovų. Man atrodo, kad, nepaisant Sovietų Sąjungos reputacijos, kaip baisiausio režimo po Antrojo pasaulinio karo, po nacių žlugimo, vis dėlto reikia jiems atiduoti pagarbos duoklę bent vienu požiūriu – jie tikrai gerbė Antrojo pasaulinio karo aukas. Tam tikromis progomis jie bent jau iš tikro buvo prislopinę savo valstybinį militarizmą. O dabar Rusija konstruoja savo tapatybę būtent per militarizmo tradicijas, ir manau, kad šis pergalės paradas ir gegužės 9-oji atlieka visiškai kitą vaidmenį. Jis nebėra skirtas nusilenkti žuvusiesiems kare – ar tai būtų rusų, ar vokiečių, ar britų, ar prancūzų kariai. Jis skirtas pademonstruoti, kad Rusija yra iš naujo atgimstanti, rimta karinė galybė, su kuria Vakarai turi skaitytis. Manau, kad tai yra paprasčiausias propagandinis spektaklis, kuriame šiais metais, ES ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) garbei, jos atsisakė dalyvauti.

Jis skirtas pademonstruoti, kad Rusija yra iš naujo atgimstanti, rimta karinė galybė, su kuria Vakarai turi skaitytis

– Ar agresyvumas ir jėgos demonstravimas atsiranda dėl pačios Rusijos nesaugumo jausmo?

– Iš dalies taip. Nebūdamas joks karybos ekspertas, bet būdamas nevisiškai svetimas politikos analizės sferoje tiesiog matau akivaizdų dalyką – NATO ir ypač – JAV yra pasiekusios milžinišką pranašumą konvencinės ginkluotės srityje. Netgi patys labiausiai šovinistiškai nusiteikę ir militaristiškai mąstantys Rusijos kariškiai ir karo ekspertai tai pripažįsta. Nėra net teorinių šansų Rusijai prilygti NATO. Konvencinio karo srityje persvara yra milžiniška. Būtent iš to nesaugumo jausmo ir baimės, kad negalėsi konstruoti politikos, kaip nori, savo kaimynystėje, pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Ukraina, Moldova, Gruzija, ir gimsta branduolinis šantažas, kuris yra visiškas blefas, nes Rusija juk neis į susinaikinimą, mėgindama pradėti tokį karą. Kita vertus, militarizmas ir yra kompensacinis mechanizmas, kuris rodo nesaugumo jausmą. Taip, kaip jį supranta Rusija, kuri jaučiasi pažeminta to, kad prezidentas Barackas Obama ją pavadino regionine galybe, o ne pasauline. Rusija norėtų dviejų dalykų, kurie ją patenkintų. Pirmas dalykas – susigrąžinti statusą tokios valstybės, kuri būtų lygiavertė JAV. Antras – susigrąžinti statusą valstybės, kurios nuomonės būtų paisoma, kai kalbama apie buvusią Sovietų Sąjungą ir įtaką buvusioms valstybėms.

– Ar dabartinė įtampa tarp Rusijos ir Vakarų – neišspręstų karo padarinių palikimas?

– Manau, kad ne. Manau, kad net ir Vladimiras Putinas, nepaisant jo dabartinės ir pelnytos reputacijos, kuri, atrodo, dar tik pildosi ir turtėja, netiki, kad Antras pasaulinis karas yra priežastis, perskyrusi Vakarus ir Rusiją. Manau, kad priežastis yra tam tikras laikotarpis, kuris susidarė tuo metu, kai Boriso Jelcino laikais ir V. Putino pirmaisiais metais buvo visiškai ignoruojama Rusijos nuomonė, kaip jie supranta, pasaulinių įtampų situacijoje.

Man atrodo, kad ši situacija yra priartinta visų pirma pažeminimo, kurį Rusija, kaip ji supranta, patyrė Jugoslavijos karo metu, kai NATO bombardavo Serbiją, sustabdė žudynes Kosove. Tas neatsižvelgimas į Rusijos poziciją ir mėginimas jau tuo metu aštrinti toną rodė, kad [konfliktas] yra tik laiko klausimas. Man atrodo, kad priežastis greičiausiai slypi pastaruosiuose 15–20 metų, bet jokiu būdu ne Antrajame pasauliniame kare.

Bet koks civilizuotas žmogus, netgi ir dabartinėje Rusijos politinėje klasėje (manau, jų yra likę) supranta, kad būtų visiška nesąmonė mėginti Antrąjį pasaulinį karą paversti kažkokia nauja ideologine įtampa ir jos versme tarp Vakarų ir Rusijos. Tai būtų be galo nenaudinga Rusijai, nes, turiu pasakyti, kad kaip Sovietų Sąjunga dar pelnė minimalią Vakarų pagarbą už Antrąjį pasaulinį karą ir rusų tautos heroizmas jame, lygiai taip pat ir dabartinė Rusija, praradusi visą pagarbą už savo veiksmus Ukrainoje, vis dėlto išlaiko dar tuos simbolinių dalykų likučius, kurie susiję su sąjungininkės statusu Antrajame pasauliniame kare.

– Bet, netgi žiūrėdami į tuos simbolinius dalykus, iš Rusijos pusės matome bandymus interpretuoti istorijos faktus, pergales, galų gale – veiksmus. Kodėl to dabar reikia?

– Reikia tam, kad būtų konstruojama vidaus politika. Taip, kaip elgiasi Rusija, neįmanoma kurti užsienio politikos. Niekas tų veiksmų negerbs, nepripažins. Nėra net hipotetinių galimybių tokiais gestais paveikti JAV arba ES. Jie tai puikiai supranta.

Taip, kaip elgiasi Rusija, neįmanoma kurti užsienio politikos

Visa tai, be jokios abejonės, skirta vidui. Tai yra piliečių mobilizacija, patriotinės dvasios stiprinimas ir formavimas. Manau, kad tokios datos, dėl kurių tarsi nelieka abejonių, pasirenkamos specialiai. Gali abejoti dėl vienos ar kitos datos, bet Antrasis pasaulinis karas į Rusijos politinį ir istorinį naratyvą patekęs kaip šventa data ir šventas įvykis. Manau, paprasčiausiai vyksta vidinė piliečių mobilizacija ir konsolidacija.

Ko iš tikro bijo režimas? Jis nebijo Vakarų, nes Vakarai nepradės jokių griaunamųjų veiksmų. Visi tai puikiai supranta. Bijoma savo pačių visuomenės, piliečių. Dėl to paprasčiausiai konstruojami propagandiniai pasakojimai, kurie skirti vidui.

– Kalbėdamas apie Rusiją sakote – tarp Rytų ir Vakarų. Pastaruosius 10–20 metų buvo bandymų trinti liniją tarp Rytų ir Vakarų. Ar įmanomas visiškas Rytų ir Vakarų, Rusijos ir Europos, susitaikymas?

– Matyt, jis įmanomas, bet ne dabar. Manau, jis įmanomas ateityje. Tada, kai bus visiškai atsisakyta politikos, kurią vykdė V. Putinas, bet kokia revanšizmo, revizionizmo, mėginimo išsaugoti bent imperijos likučius. [Jis įmanomas] tada, kai Rusija visiškai pakeis savo politinės tapatybės modelį ir taps normalia valstybe, kuri būtų gerbiama už daug ką, bet kuri nekonstruotų savo tapatybės kaimynų sąskaita, kuri nustotų bauginti pasaulį.
Jeigu būtų išsižadėta tokios doktrinos, beveik neabejoju, kad neliktų priežasčių, dėl kurių Rusija negalėtų priartėti prie Vakarų, ypač – ES. Man atrodo, priežastis slypi ne kažkokioje metafizinėje Rusijos dvasioje. Nelabai noriu tikėti tokiais dalykais. Rusija galėjo pasikeisti jau B. Jelcino laikais. Man atrodo, tai, kas įvyko, paprasčiausiai buvo nesėkmė. Ši modernizacija nepavyko, Vakarams nepavyko jos prisijaukinti ir paversti drauge, o dabartinei politinei klasei įtampa naudingesnė negu taika su Vakarais.

Nebūčiau pesimistas, kalbėdamas apie tolimesnę perspektyvą. Manau, kad šalia to, ką nuolatos akcentuojame, – fanatizacijos, zombinimo, propagandos sėkmės Rusijoje, vyksta ir priešingi dalykai. Vis dėlto yra žmonių, kuriuos tai atgraso ir, man atrodo, atgraso labai ilgam laikui. Jie supranta, kad Rusija tapo atstumtuoju tarp civilizuotų valstybių.

Nenorėčiau burti iš kavos tirščių, bet nuojauta man kužda, kad dabartinė Rusijos politika ją veda į visišką moralinį fiasko, moralinį bankrotą

– Kada Rusija gali tapti, kaip Jūs sakote, normalia valstybe?

– Beveik neabejoju, kad tai galėtų įvykti po kokių 10–15 metų. Nenorėčiau burti iš kavos tirščių, bet nuojauta man kužda, kad dabartinė Rusijos politika ją veda į visišką moralinį fiasko, moralinį bankrotą, kurį anksčiau ar vėliau patirs pati Rusija. Netikiu, kad Rusija taptų Azijos valstybe. Mėginimas konstruoti savo artimąją tapatybę ir ateitį per sąjungą su Kinija yra saviapgaulė. Kinams Rusija visiškai nereikalinga. Kinija visada žais daug žaidimų. Rusija jiems tėra teritorija, kurią galima apgyvendinti, kurioje mažai žmonių, be to, ji turi branduolinį ginklą.

Vadinasi, azijinės tapatybės nesėkmės Rusiją anksčiau ar vėliau dar kartą atves prie paieškų, kaip surasti modus vivendi, kažkokią gyvenimo formulę su ES. Manau, kad tam net nereikia Mozės vaikščiojimo dykuma su vergais. Tam viso labo reikia vos kitaip mąstančios politinės klasės. Kitaip tariant, tos jo dalies, kuri gautų savo šansą kažką keisti.

– Angela Merkel važiuoja į Rusija gegužės 10 d. Teigiama, kad ji ten susitiks su opozicijos atstovais. Ar tai gali būti toks akstinas atsirasti tai kritinei mąstančiai klasei, apie kurią Jūs kalbate?

– Ji, be abejo, palaikys tuos žmones. Jokio stebuklo nebus. A. Merkel vizitas negali stiprinti Rusijos opozicijos. Tai – simbolinis gestas. Maždaug tokį patį Ronaldas Reaganas padarė Sovietų Sąjungoje, kai išsireikalavo teisės susitikti su sovietiniais disidentais. Ši teisė buvo suteikta. Susitikime, mano žiniomis, dalyvavo net ir Antanas Terleckas. Lietuviai disidentai ten pateko. Jeigu neklystu, buvo Vytautas Petkus ir Antanas Terleckas. Manau, kad panašus įvykis vyks dabar.

Tuo, kad jai leista susitikti, esu maloniai nustebęs. Matyt, Boriso Nemcovo žūtis vis dėlto buvo dalykas, labai rimtai sukrėtęs Rusiją ir būtų laikoma ypač prasto tono požymiu neleisti tokiai politikei, kaip A. Merkel, susitikti su tuo, su kuo ji nori. Žinoma, tai savaime nesustiprins jaunųjų politikų.

Rusijos ateitį greičiau matyčiau ne Iljos Jašino asmenyje. Su didele pagarba memorialui, nuostabiems rusų disidentams arba B. Nemcovo bendražygiais, tokiems, kaip I. Jašinas, nemanau, kad tai bus jie. Galiu patikėti, kad toks politikas Michailas Kasjanovas, kuris yra antiputinistas, bet turi didelę patirtį ir gali būti naudingas sistemai, gali gauti savo šansą. Tai būtų didelis dalykas. Galiu patikėti, kad savo šansą gali gauti Aleksejus Kudrinas. Jis, pavadinkime, jeigu net ir ne politinis liberalas, tai rinkos, ekonominis liberalas. Šie žmonės tikrai gali tapti kompromisinėmis figūromis. Susitikimas su opozicija ir, be abejo, disidentais yra reikšmingas simboline prasme.

– Ko reikėtų palinkėti Rusijai, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį?

– Susitaikyti su savimi, atmintimi, pasauliu. Susitaikyti ir vieną kartą nustoti minėti šią datą kaip karinės galios arba raumenų demonstravimo galimybę. Minėti tiesiog su visa Europa nusilenkiant tiems, kurie žuvo, kovodami prieš nacizmą. Man atrodo, kad ši data turėtų būti sueuropinta. Reikia nustoti ją naudoti propagandos ir militaristinės isterijos reikmėms, o tiesiog sueuropinti. Idealus variantas būtų paprasčiausiai paimti ir išvesti tą datą. Jeigu Rusija negali išvesti jos gegužės 8 d. ir mano, kad gegužės 9 d. yra jos šventė, reikia bent jau tą datą švęsti dvi dienas ir tai padaryti europietiškai ramiai.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min