Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 8d. 15:00

LGL vadovas V.Simonko: apie meilės paieškas sovietmečiu ir ašaras dėl pirmojo „Baltic Pride“ Lietuvoje

Vladimiras Simonko
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vladimiras Simonko

„Niekas jau nebebando neigti, kad situacija Lietuvoje gerėja, bet išsivaduoti iš mūsų rytietiško mentaliteto tikrai nėra lengva“, – pripažįsta Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko. 15min jis sutiko papasakoti, su kokiais iššūkiais LGBT bendruomenė susidūrė sovietmečiu, kodėl dalis jos narių iki šiol yra vieniši ir kokius sunkumus reikėjo iškęsti, norint surengti pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes Lietuvoje.

Lietuvoje iki 1993 m. galiojo sovietinis Baudžiamasis kodeksas, kuriame už vyro lytinį santykiavimą su kitu vyru buvo numatytas laisvės atėmimas iki trejų metų. Dėl šios priežasties homoseksualumą žmonės slėpė, o jei patirdavo smurtą dėl savo orientacijos, negalėjo kreiptis net į tuometinę miliciją.

1993-aisiais panaikinus Baudžiamojo kodekso straipsnį, netrukus įsikūrė Lietuvos gėjų lyga (LGL). 27-uosius metus skaičiuojanti organizacija iki šiol aktyviai gina LGBT bendruomenės teises, prisideda prie didžiausio bendruomenės renginio „Baltic Pride“ organizavimo ir triuškinančiai laimi žmogaus teisių bylas.

LGL ilgametis vadovas Vladimiras Simonko 15min teigia, kad LGBT bendruomenė šiandien atsigauna ir įgyja drąsos, tačiau, tiek okupacijos metais, tiek ir skaičiuojant 30-uosius nepriklausomybės metus, homoseksualūs žmonės vis dar patiria daugybę iššūkių.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Vladimiras Simonko
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Vladimiras Simonko

Lietuva, pasak V.Simonko, vis dar gana stipriai atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių LGBT klausimų atžvilgiu, nors panašaus likimo šalys, tokios kaip Estija ar Slovėnija, pasiekimais džiugina labiau. Norint jas pasivyti, anot LGL vadovo, dar reikia labai daug dirbti, bet jaunoji karta jam teikia vilčių.

„Jeigu kas nors valstybėje dėl to vyksta, tai dažniau vyksta dėl to, kad to reikalauja tam tikros direktyvos. Pavyzdžiui, Olandijoje ar Švedijoje šitie vertybiniai klausimai jau nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kas ateina į valdžią.

Aišku, jaunoji karta suteikia man daug vilčių, kad ji tų homofobijos bacilų nebeims. Bet vyresnio amžiaus žmonės, deja, sunkiai keičia savo vertybines nuostatas. Nuosekliai kai kurie vis dar žiūri rusišką televiziją, kuri yra prišvinkusi homofobijos“, – pastebi V.Simonko.

Antros pusės ieškodavo paplūdimyje

Pasak V.Simonko, homoseksualumo prilyginimas nusikaltimui paliko gilų randą visiems laikams, nes netradicinę orientaciją turintys žmonės savo tapatybę slėpė ne tik sovietmečiu, dalis slepia ir iki šiol.

Pasakiau sau, kad esu ne toks, kad mano orientacija kitokia. Tai buvo tragedija, ir manau, kad tuo metu šitą išgyveno pakankamai daug mano bendruomenės narių.

„Ilgą laiką apie homoseksualumą iš viso nebuvo kalbama, o jeigu buvo, tai tik blogai. Tuo metu, kai nebuvo interneto, gaudavom dozę vakarietiškų filmų, kuriuose galbūt buvo vienaip arba kitaip parodoma tokia meilė, bet ji būdavo iškerpama, cenzūruojama. Mes gyvenome absoliučiame vakuume“, – prisimena LGL vadovas.

Pats V.Simonko ankstyvoje jaunystėje Lietuvą buvo trumpam palikęs – į Sankt Peterburgą vyko studijuoti kino meno. Tada, pasak jo, ir prasidėjo savos tapatybės paieškos.

„Mačiau, kad kino institute jau buvo šiek tiek pokalbių apie kitokius nei visi, ir tada pradėjau galvoti, koks aš esu, ar kažkas su manimi yra kitaip. Per tą laikotarpį jokių bendraminčių šia tema nebuvo, o grįžus atgal į Lietuvą buvo vėl nejauku, nes nemačiau, su kuo galėčiau apie tai pasikalbėti apie tai, kas su manim darosi.

Pasakiau sau, kad esu ne toks, kad mano orientacija kitokia. Tai buvo tragedija, ir manau, kad tuo metu šitą išgyveno pakankamai daug mano bendruomenės narių. Pradėjau domėtis, kur juos galėčiau sutikti“, – dėsto V.Simonko.

Lietuva net ir okupacijos metais garsėjo vadinamuoju vyrų paplūdimiu. Tuo metu bene visi homoseksualūs vyrai žinojo, kad būtent ten jie gali susipažinti su naujais žmonėmis ir užmegzti romantinius santykius.

Ne išimtis ir pats V.Simonko – sužinojęs apie paplūdimį vyras buvo įsitikinęs, kad ten nuvykęs tikrai kažką sutiks. Kaip pats prisimena, vėliau jis nuolat laukdavo vasaros, nes naujas sezonas reikšdavo ir naujas pažintis.

Vyrų pliažas, pasak LGL vadovo, tuo metu buvo vienas iš būdų, bet labai reikšmingų būdų išgyventi. Vis dėlto ramybę sunku buvo rasti ir ten – apie slaptą susibūrimo vietą žinojo ir chuliganai, kurie pliaže vykdydavo taip vadinamąjį „remontą“ – žiauriai sumušdavo LGBT bendruomenės narius.

„Būdavo tokios chuliganų grupės, kurios ateidavo ir darydavo tą „remontą“, labai dažnai sumušdavo homoseksualus. Mano draugų rate buvo pakankamai daug žmonių, kurie patyrė šitą smurtą, ir jie negalėjo kreiptis pagalbos, nes tiesiog būtų nubausti“, – pasakoja pašnekovas.

Tačiau paplūdimys, anot V.Simonko, nebuvo vienintelė homoseksualų susibūrimo vieta – susitikimai vykdavo ir butuose, būdavo visiškai slapti ir uždari, nes didžioji dalis savo orientaciją slėpė ne tik nuo tėvų, bet ir nuo draugų ar darbdavių.

Leidimas žygiuoti – paskutinę dieną

Praėjo septyniolika metų, kol apie tai išdrįsta kalbėti viešai. 2010 metais Lietuvoje įvyko pirmosios „Baltic Pride“ eitynės. Itin daug dėmesio sulaukusio renginio metu policininkų dar buvo dvigubai daugiau nei pačių eisenos dalyvių, o gatvėse žygiuojančios minios tuo metu laukė maždaug tūkstantis protestuotojų.

Nors Latvijoje ir Estijoje LGBT eitynės vyko jau nuo 2004-ųjų, V.Simonko tikina, kad Lietuvos delsimas per daug nestebina – atgavus nepriklausomybę, Lietuva taip pat buvo paskutinioji iš trijų Baltijos valstybių, kurios panaikino Baudžiamojo kodekso, kriminalizuojančio homoseksualius santykius, straipsnį.

Žinot, iki šiol prisimenu – sustabdžiau mašiną ir tiesiog bėgau. Bėgau 15 minučių ir verkiau.

„Kai kurios tendencijos tikrai išlieka. Galbūt estai, pavyzdžiui, žiūrėjo ne Rusijos, o Suomijos televiziją. Ne paslaptis, kad sovietiniais laikais Suomijos televizija jiems buvo laisvai prieinama“, – tikina V.Simonko.

LGL vadovas prisimena, kad idėja visoms Baltijos valstybėms suvienyti jėgas gimė 2009-aisiais, kai susitikę Latvijos Siguldos mieste trijų šalių LGBT organizacijų atstovai sutarė dėl vieno bendro renginio.

Pasak V.Simonko, tada niekas net negalėjo numanyti, į kokio masto reiškinį šios eitynės išaugs, tačiau jis pripažįsta, kad pirmasis renginys po metų Lietuvoje pareikalavo ne tik daugybės pastangų, bet ir jo paties ašarų.

Teismo leidimą rengti „Baltic Pride“ LGL vos per plauką gavo paskutinę dieną.

„Norėtųsi kalbėti apie tai pozityviai, bet puikiai prisimenu visus sunkumus, kuriuos mums teko praeiti. Pavyzdžiui, leidimą žygiuoti mes gavome likus vienai dienai iki eitynių.

Iki šiol prisimenu, kad viskas vyko labai greitai. Buvo toks momentas, kai mes tiesiog taksi automobilyje vežėme dokumentus į teismą. Jis dirbo iki 17 valandos, o mes „įstrigome“ kamštyje. Skambinau savo kolegai ir sakiau: mes kamštyje, negaliu nieko padaryti – nespėsim.

LGL nuotr./Vladimiras Simonko su gyvenimo partneriu Eduardu
LGL nuotr./Vladimiras Simonko su gyvenimo partneriu Eduardu

Žinot, iki šiol prisimenu – sustabdžiau mašiną ir tiesiog bėgau. Bėgau 15 minučių ir verkiau. Atbėgau pavėlavęs, bet mano kolega tiesiog neišleido kanceliarijos darbuotojos.

Nors tokie dalykai lieka už kadro, šitas įvykis man primena, kad už kiekvieną laimėjimą reikėjo stipriai kovoti. Dabar suprantu, kad be 2010-ųjų nebūtų laimingų 2019-ųjų“, – svarsto V.Simonko.

Nors, LGL vadovo teigimu, pirmosios dvejos eitynės buvo tikrai nelengvos, 2019-ųjų „Baltic Pride“ pranoko visus įmanomus lūkesčius. Nuo 350 žmonių subūrusio renginio praėjusią vasarą vykusios eitynės jų pritraukė jau apie 10 tūkstančių.

Tiesa, visų laurų LGL sau neprisiima – pasak V.Simonko, be pačios LGBT bendruomenės ir partnerių pagalbos toks renginys egzistuoti apskritai negalėtų.

„Kai mes pasakėm, kad orientuojamės į 10 tūkstančių žmonių, aš galvojau: Dieve mano, reikės labai stipriai padirbėti. Tačiau supratau, kad bus daug žmonių, kai pamačiau, kad žmonės eina, eina ir eina. Ir prisijungia vis nauji. Tada sau pasakiau: viskas, mes turėsime tuos 10 tūkstančių. Kai pasukome į Gedimino prospektą, atsisukau, o minios galo dar nebuvo. Paaiškėjo, kad buvo pasiektas visiškas rekordas.

Tačiau šitas renginys yra be galo didelis, ir be pačios bendruomenės pagalbos jis neįvyktų. Čia labai svarbi partnerystė ir su verslu, ir su tarptautiniais partneriais. Verslo atstovai pagaliau išdrįso remti šį renginį, ir rėmimas buvo iš tų, kurie savo darbovietėse patys įsipareigojo įgyvendinti įvairovės chartiją, kuri propaguoja nediskriminavimą darbo vietoje. Viliuosi, kad 2022-ieji bus dar geresni“, – šypsosi LGL vadovas.

Tiki, kad didieji pokyčiai jau pakeliui

V.Simonko teigimu, bene labiausiai nuskriausta LGBT bendruomenės dalis yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie dažnai ir visą savo gyvenimą buvo priversti slėptis, per prievartą keisti savo gyvenimo būdą. Kai kurie iš jų, pasak pašnekovo, geresnių laikų taip ir nesulaukė, todėl jis tikina besijaučiantis šiai bendruomenei skolingas.

„Kai kurie bandė žudytis, kai kurie, deja, ir nusižudė. Dauguma iki šiol neturi šeimos, draugų, neturi vaikų, ir toliau visą savo gyvenimą taip ir gyvena – negalėjo juo džiaugtis nei tarybinėje Lietuvoje, nei dabar. Aš jaučiu gilų nusivylimą ir skolos jausmą bendruomenei“, – pripažįsta LGL vadovas.

Dauguma iki šiol neturi šeimos, draugų, neturi vaikų, ir toliau visą savo gyvenimą taip ir gyvena – negalėjo juo džiaugtis nei tarybinėje Lietuvoje, nei dabar.

Anot jo, nemaža dalis LGBT bendruomenės narių sukūrė tradicines šeimas, susilaukė vaikų ir stengėsi tiesiog prisitaikyti. Tačiau vis tik V.Simonko pastebi, kad dabar daugėja porų, sudarančių partnerystes, jos keliauja į užsienį, ten susituokia, ir grįžta į Lietuvą gyventi toliau. Jis taip pat neabejoja, kad ateityje Lietuva taps viena iš valstybių, įteisinusių tos pačios lyties santuokas.

„Tikiuosi, kad aš dar to sulauksiu. Europos Sąjungoje liko tik 6 šalys, kurios niekaip nereglamentuoja homoseksualių santykių – tai Latvija, Lietuva, Slovakija, Lenkija, Rumunija ir Bulgarija. Bet, mano žiniomis, kitur jau bręsta pokyčiai. Gali atsitikti ir taip, kad Lietuva ir vėl bus paskutinė“, – sako V.Simonko.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:42
10:09

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min