Taupymas – vienintelė galimybė įveikti krizę
Lietuva mėgina palengvinti pasaulinės krizės, dėl kurios šalies ekonomikos pajėgumas 2009 metais gali sumažėti 15 proc., padarinius tik mažindama išlaidas. Devalvacija kategoriškai atmetama. Radikalus taupymo kursas reikalauja, kad iki šiol visus stulbinusi tauta būtų pasirengusi kentėti.
„Ne, šio klausimo niekas nesvarsto", – energingai ginasi Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas, paklaustas, ką Lietuva, dabar patekusi į sunkią ekonomikos padėtį, mano apie lito devalvavimą. Jis leidžia suprasti, kad šia tema kalbėti neketina. Norinčiųjų sužinoti, ką apskritai reikėtų daryti, kad galima būtų pradėti devalvaciją, yra. Tačiau Lietuvos bankas neturi išskirtinių teisių valiutos atžvilgiu. 1994 metais Lietuva su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) susitarė dėl vadinamojo valiutų valdybos modelio, kuris reiškia, kad litas susietas su bazine valiuta ir lito stabilumą privalo garantuoti šalies aukso ir užsienio valiutos atsargos. Iki 2002 metų litas buvo susietas su doleriu, dabar – su euru.
Valiutų valdyba kaip stabilumo veiksnys
Valiutų valdyba buvo naudinga Lietuvai sunkiais ūkio reformos laikais po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jos ankštas korsetas neleido godiems politikams sunkmečiu spausdinti banknotų ir vertė laikytis biudžeto drausmės. Tik kartą prieš 11 metų Vyriausybė leido nusižengti griežtiems reikalavimams. Bet įsisiūbavus krizei Rusijoje ir pasikeitus Vyriausybės vadovui, greitai tokios praktikos vėl buvo atsisakyta. Tą kartą vadeles į rankas tvirtai suėmė ir viską sustatė į savo vietas tas pats konservatorius Andrius Kubilius, dabar vėl vadovaujantis Vyriausybei. Jis nėra stulbinantis politikas, bet užtat – dalykiškas krizės tvarkytojas.
Lietuvos valiutos įstatymas numato, kad valiutos kurso pokyčių klausimus sprendžia Vyriausybė kartu su Lietuvos banku. Vyriausybės interneto puslapyje taip pat nieko nematyti apie devalvaciją. Lietuvos banko direktoriaus R.Šarkino komentarai šia tema trumpi – tokio žingsnio poveikis gali greitai išgaruoti. Kiti komentatoriai dar priduria, kad Lietuva neturi jokių žaliavų, todėl silpnas litas, pavyzdžiui, galėtų lemti energijos importo kainų kilimą. Yra dar ir psichologinis aspektas: 15 metų palaikius tvirtą lito, susieto su bazine valiuta, kursą, dabar manoma, kad lito devalvavimas tik sukels destabilizaciją, o ne padės pakoreguoti nacionalinės valiutos vertę.
Tarptautiniai indėlininkai pasitiki
Nepakeitus lito kurso, vienintelė išeitis iš krizės – taupymas. Jei nėra iš kur gauti didesnių piniginių pajamų, būtina mažinti išlaidas. „Visi uždirbs mažiau, aš taip pat", – kalba Finansų ministerijos sekretorius Rolandas Kriščiūnas.
Pagal krizės būklę iki šiol vis dar sunku spręsti, kiek smuks ekonomika 2009 metais. Finansų ministerija prognozuoja, kad blogiausiu atveju smukimas sudarys 18 procentų. Pagal TVF ir komercinių bankų prognozes – 15–16 procentų. R.Kriščiūnas tikisi, kad gal metų pabaigoje rezultatai ir nebus tokie blogi, bet sąmoningai prognozuojami tokie, kad nereikėtų jų vėl koreguoti į blogąją pusę ir sukelti dar didesnį nerimą visuomenei.
Šviesa tunelio gale laikoma neseniai pavykusi daugiau nei 500 mln. eurų vertės akcijų emisija investiciniais 9,375 proc. čekiais, kurie galios iki 2014 metų. R.Kriščiūnas mano, jog šių pinigų nepakaks Lietuvai ištraukti iš duobės, bet pati emisija įrodo, kad tarptautiniai indėlininkai pasitiki Lietuvos galimybėmis įveikti krizę.
Prieš emisiją premjeras A.Kubilius Lietuvos kaimynės Latvijos padėtį pavadino potencialiai komplikuota. Latvijoje situacija dar sunkesnė, ir Ryga net turėjo prašyti TVF pagalbos. Viename internetiniame straipsnyje buvo cituojami A.Kubiliaus žodžiai: finansiniai centrai, tokie kaip Londonas, net neskiria Latvijos, Lietuvos ir Estijos. Be to, baiminamasi, kad Latvijai devalvavus savo valiutą kitos Baltijos šalys taip pat bus spaudžiamos daryti tą patį.
Laukiama ES struktūrinių fondų paramos
Manydama, kad mažės iš mokesčių gaunamos pajamos, Lietuva ketina nors iš dalies kompensuoti biudžeto įplaukas, nuo 19 iki 21 proc. didindama pridėtinės vertės mokestį. R.Kriščiūno žodžiais tariant, ištikus bėdai vis daugiau padeda Europos Sąjungos (ES) struktūriniai fondai. Šie fondai – vienintelis išlaidų stimulas, kurį galima taikyti ekonomikai remti. Reikiamam Lietuvos indėliui užtikrinti (paprastai šis indėlis sudaro 15 proc.) pavyko gauti Europos investicinio banko kreditą. Labiau nei bet kada Lietuvoje apgailestaujama, kad prieš prasidedant krizei vos per nago juodymą nepavyko pasiekti konvergencijos kriterijų, kurie buvo būtini norint patekti į euro zoną. Bendra Europos valiuta būtų saugus uostas, mano Finansų ministerijos sekretorius. Dabar, esant dideliam biudžeto deficitui, euro vėl nebematyti. Prieš kelias savaites ministras pirmininkas A.Kubilius garsiai svarstė apie neryškiai apibrėžtą pagreitinto įsiliejimo į euro zoną variantą, spaudai ėmus spekuliuoti, kad TVF patikimame dokumente patvirtino tokią galimybę. ES šiai minčiai greičiausiai nepritarė, be to, ir Lietuvos banko direktoriaus R.Šarkino nesužavėjo perspektyva patekti į euro zoną neužsitikrinus visaverčio nario statuso. Todėl šie svarstymai greitai nutilo, o A.Kubilius birželio viduryje pareiškė, kad Lietuva galėtų tikėtis įsilieti į euro zoną tik 2012 metais.
Lietuvos Vyriausybė pritaria griežto taupymo koncepcijai, nors šiuo metu neaišku, kaip pavyks per trumpą laiką sumažinti biudžeto deficitą nuo 7 iki 3 procentų. Daug priklausys ir nuo to, ar Vyriausybė sugebės paaiškinti tautai, kad skausmingos priemonės būtinos. Finansų ministerijos sekretorius R.Kriščiūnas nusiteikęs optimistiškai ir tvirtina, kad nebuvę jokių nepasitenkinimo reiškimo atvejų, išskyrus kelių šimtų žmonių demonstraciją sausio mėnesį.
Didelė psichologinė įtampa
Ši krizė nėra vienintelis kartas, kai lietuviai turėjo kęsti nepriteklius. Ekonomikos blokada, kai Lietuva vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, vėliau pereinamasis laikotarpis nuo planinės prie rinkos ekonomikos, dar vėliau – 1998 metų Rusijos krizė, kai reikėjo perorientuoti pramonės eksportą – visa tai smarkiai žeidė, tačiau buvo stoiškai ir ramiai iškęsta. Bet nuo tų laikų dauguma lietuvių spėjo paragauti saldžių gerovės vaisių precedento neturinčiu ekonominio augimo laikotarpiu, todėl neaišku, ar žmonės pasiruošę dar kartą susiveržti diržus.
