JAV ekonomikos ypatybės
— Iš pastarųjų dienų įvykių atrodytų, jog banką sugriauti gali net ir SMS žinutės. Ką tai sako apie padėtį Lietuvoje?
— Informacijos valdymas bei jos pateikimas visuomenei yra absurdiškai mažas. Štai todėl net menka SMS žinutė gali sukelti paniką. Lietuvos bankas ima neigti skleidžiamus gandus, specialiosios tarnybos ieško piktybinių SMS informuotojų. Bet turėtų būti kitaip. Jei Lietuvos gyventojai gautų pakankamai informacijos apie pasaulyje vykstančius procesus, viena SMS žinutė nesukeltų visuotinės grėsmės, neturėtų jokios rimtos įtakos finansiniams gyventojų sprendimams.
— Finansų krizė prasidėjo JAV. Kas paskatino jos atsiradimą?
— Vienas iš veiksnių — nekilnojamojo turto sektoriaus svarba JAV. Pirma, šio sektoriaus plėtra, statybos tempų augimas sudaro prielaidą ekonomikos vystymuisi. Antra, drauge su nekilnojamojo turto vystymusi plečiasi finansų institucijų sektorius. Tam, kad įsigytų būstą, daugelis gyventojų skolinasi iš bankų. Pasekmė — labai didelis paskolų skaičius. Ypač daug paskolų išduota po 2001 metų, kai JAV įvyko nedidelis ekonomikos nuosmukis ir palūkanų normos buvo smarkiai sumažintos. Būstas staiga tapo labai prieinamas. Skolinimo standartai dėl būsto kainos mažėjimo nepakito, išliko itin nereiklūs. Tokia padėtis sudarė iliuziją, jog viską gali nusipirkti, telieka pasiskolinti, o pasiskolinti taip pat gali ir itin lengvai.
Nekilnojamojo turto kainos pasiekė apogėjų: kainos ėmė kristi, palūkanos augti, tad gyventojai neteko motyvacijos grąžinti paskolų ir mokėti palūkanų. Nuo to prasidėjo didžiuliai įmonių, investavusių į nekilnojamojo turto sektorių, ir finansų institucijų, įsigijusių su būsto paskolomis susietus finansų produktus, problemos.
— Kokį mastą finansų krizė pasiekė JAV?
— Įvyko didžiausia pasaulio istorijoje nacionalizacija (dviejų būsto paskolų garantijas teikiančių įmonių, kurių turtas — daugiau kaip 5 trilijonai dolerių), bankrutavo 150 metų veikęs ir 600 milijardų dolerių aktyvų turintis investicinis bankas, praktiškai nacionalizuota didžiausia pasaulyje draudimo bendrovė AIG, kurios aktyvų vertė — trilijonas JAV dolerių.
— Kokiomis priemonėmis JAV slopina krizę?
— Per pastaruosius finansų krizės metus FRB suteikė likvidumo paskolų ir atvėrė kredito linijas, kurių bendra vertė — keli šimtai milijardų JAV dolerių. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius kredito linijos atvertos ir investiciniams bankams, kurių FRB neprižiūri ir kurių verslo modelis labai pažeidžiamas (tokių kaip bankrutavęs „Lehman Brothers“). FRB yra suteikęs paskolų ir už užstatą, kurio vertė neaiški. Taigi, jei FRB būtų vertinamas kaip finansų institucija, jam tikriausiai būtų skelbiamas bankrotas.
Tačiau, nepaisant tokių skaičiavimų, FRB toliau daro injekcijas į finansų rinkas. Pinigai atsiranda, JAV iždo departamentui išleidžiant vis naujas iždo obligacijų emisijas. Taigi realūs privačių negandas išgyvenančių finansų institucijų finansuotojai — šių iždo obligacijų pirkėjai, o obligacijų palūkanų mokėjimo našta tenka JAV mokesčių mokėtojams.
— Kaip reikėjo teisingai valdyti krizę?
– Leisti finansiniam sektoriui „išsivalyti“. JAV valdžios ir FRB pareigūnai kiekvieną dieną turėjo stebėti finansų sistemą ir reaguoti į naujus pranešimus apie sunkumus patiriančias finansų institucijas, nuspręsdami ar leisti joms bankrutuoti ar gelbėti. Tokiu būdu leista bankrutuoti bankui „Lehman Brothers“, tačiau išgelbėta draudimo bendrovė AIG, kadangi jos bankrotas sukeltų didžiulę paniką tiek JAV, tiek ir Europoje.
— Kuo ypatinga AIG?
— Ši draudimo bendrovė yra kreditinių įsipareigojimų draudimo sistemos (angl. — credit default swaps) dalyvė. Jei ji sugriūtų, bankrutuotų daugybė bankų, draudimo įmonių, investicinių ir pensijų fondų. To, suprantama, negali leisti valdžios institucijos, todėl AIG ir buvo suteikta beveik šimto milijardų JAV dolerių paskola. Tiesa, to buvo maža, tad JAV valdžia nusprendė, kad bus įkurtas specialus valstybinis fondas, kuris supirks iš finansų institucijų nelikvidžius aktyvus. Vadinasi, bus nacionalizuoti beveik visi ydingai veikiančios finansų sistemos nuostoliai. Juos apmokėti teks eiliniams mokesčių mokėtojams.
Krizės šešėlis Lietuvoje
— Ar JAV bankų politika primena mūsų bankų elgesį?
— Tiesa, intensyvus skolinimasis buvo būdingas ir mūsų bankams, beje, dar prieš kelerius metus už itin mažas palūkanas. Šis modelis tinka ne tik mums, bet ir visoms šalims, išgyvenančioms sparčią ekonomikos plėtrą. Skirtumas tas, kad mūsų šalyje nebuvo sukurta įmantrių finansinių instrumentų, o įsiskolinimo lygis nėra toks didelis.
Jau dabar statybų sektoriuje sumažėjo atlyginimai, dalies darbuotojų buvo atsisakyta. Gilėjant krizei, kai kurios įmonės bankrutuos. Drauge su tuo didės nedarbas.
— Mūsų finansų šaltiniu tapo Skandinavijos bankai?
— Mūsų rinka buvo palanki naujoms bankų investicijoms, pelningai finansinei veiklai. Ją užėmė bankai iš Skandinavijos. Žinoma, drauge jie tapo pagrindiniu pinigų importo šaltiniu. Praėjusiais metais šis paskolų srautas pasiekė rekordinį 12 milijardų litų lygį, o per pirmąjį šių metų pusmetį reikšmingai sumenko — iki kiek daugiau kaip trijų milijardų litų.
— Kodėl smuko pinigų importas?
— Jis smunka drauge su ekonomikos vystymosi lėtėjimu. Žmogus, augančios ekonomikos šalyje, gyvena iliuzija, jog gali turėti tai, ko nori. Bankas finansuos jo paskolą, o vėliau teliks dalimis ją grąžinti. Gero gyvenimo iliuziją dar labiau sustiprino nekilnojamojo turto kainų augimas. Žmogus pasijuto esąs turtingas, juk už 200 tūkst. litų įsigytas butas pabrango iki 300 tūkst. litų. JAV šis momentas buvo išnaudotas papildomam skolinimui — galima buvo pasididinti paskolą už tą patį įkeistą turtą, o už gautus pinigus įsigyti papildomų prekių. Tai padidino vartojimo mastą ir dar labiau pagilino dabar ten siaučiančią krizę. Kainos smuko, papildomai skolintis tapo neįmanoma, dėl to smunka ir vartojimas.
— Kiek tai buvo aktualu Lietuvai?
— Išaugus nekilnojamojo turto vertei Lietuvoje pasiskolinta apie 4 mlrd. litų. Tai taip pat pakankamai daug. Krentant nekilnojamojo turto kainoms, papildomai skolintis ir Lietuvoje tampa beveik neįmanoma.
— Vis dėlto nesame tiek prasiskolinę, kiek amerikiečiai?
— Nesame. Kita vertus, neturime ir tiek išgalių skolintis. Juk dalis Lietuvos gyventojų niekada negalėjo, negali ir negalės to daryti. Kita dalis — jau pasiskolino. Dar tam tikras kiekis žmonių būstą pirko iš santaupų, tad lieka visai maža dalis tų, kurie dar skolinsis iš bankų.
— Koks šiuo metu mūsų bankuose santykis tarp paskolų ir indėlių?
— Paskolų yra dvigubai daugiau nei indėlių. BVP Baltijos šalyse krenta, mažėja finansų srautai. Naujas paskolas bankai padengdavo iš motininių Skandinavijos bankų lėšų. Tačiau ar skandinavai sukaupia tiek lėšų, kad dar ir mus finansuotų? Vadinasi, jiems taip pat teks skolintis. Tačiau dėl visam pasauliui žinomų Baltijos valstybių makroekonominių problemų skolintis finansų rinkose Skandinavijos bankams bus sunkiau, nepaisant net ir galimo finansų krizės atoslūgio.
— Vadinasi, esame tarpusavyje priklausomi, tad svetur siaučiančios finansų krizės pasekmes pajusime?
— Taigi. Atrodo, Lietuvai nepavyks išvengti bent dalinės „priverstinės finansinės abstinencijos“. Padėtį komplikuos visa virtinė vidinių ir išorinių destabilizuojančių veiksnių, dėl kurių Lietuva tikriausiai neišvengs ekonominės krizės: mažės nekilnojamojo turto kainos, mažės ar bent nekils atlyginimai.
— Kartu didėja rizika netekti darbo?
— Žinoma, jau dabar statybų sektoriuje sumažėjo atlyginimai, dalies darbuotojų buvo atsisakyta. Gilėjant krizei, kai kurios įmonės bankrutuos. Drauge su tuo didės nedarbas. Daugiau nei pusė dirbančiųjų yra skolingi bankams. Tie, kurie neteks darbo, negalės išsimokėti. Skolininkų bėdas teks spręsti bankams.
— Tai ypač aktualu bus po Ignalinos AE uždarymo?
— Taip, deja, tai bus didžiulis skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai.
— Žiūrėdami į bankrutuojančius užsienio bankus lietuviai jau šiandien baiminasi dėl savo indėlių. Kiek reali jų baimė?
— Valstybė prisiima atsakomybę už mūsų indėlius — draudžia juos. Tiesa, įsipareigojimai didesni nei galimybės. Jei prasidėtų masinis bankų bankrutavimas, vargu ar valstybė sugebėtų visiems atlyginti. Tačiau tikėkimės, kad taip nebus.
— Kaip patys galime prisidėti prie savo pinigų saugumo?
— Verta skaidyti savo santaupas. Laikykite indėlius keliuose bankuose. Tiesa, palūkanų daug neuždirbsite, bet bent jau išsaugosite savo kapitalą. Tiems, kas gali, patarčiau pasilikti ir grynųjų pinigų maždaug dviejų atlyginimų dydžio tam, kad galėtumėte jaustis saugesni.
— Ką daryti tiems, kurių pinigai investuoti į akcijas?
— Akcijų rinkos patyrė milžiniškus nuostolius. Norintiems šiuo metu įsigyti akcijų, patarčiau palaukti — dar kiek ankstoka. Iki šiol nepardavę akcijų turėtų gerokai pagalvoti. Galbūt geriau jas parduoti ir investuoti į vyriausybių obligacijas? Kita vertus, galima laukti ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau akcijų kainos kils. Vis dėlto artimiausiu metu tai mažiau tikėtina nei tolesnis akcijų kritimas, ypač Baltijos valstybėse.
— Kas šiuo metu laimi iš investavimo į akcijas?
— Alternatyvaus investavimo fondai, kitaip — skolintų akcijų prekeiviai. Tuo užsiimanti finansų įmonė skolinasi akcijas iš jų turėtojų, parduoda jas, gauna, sakykim, 100 litų. Už akciją. Tuo metu akcijų kaina ir toliau krenta. Po mėnesio ar dviejų akcija išperkama jau už, sakykim, 80 litų. Tokiu būdu kiekviena akcija atneša mums po 20 litų pelno. Šiuo metu tai yra bene vienintelis būdas užsidirbti iš investicijų į akcijas.
