Liko pusmetis
Galimybė gauti milijardus Lietuvai atsiveria pagal Žaliųjų investicijų schemos (ŽIS) priemonę. ŽIS – tai novatoriškas, lankstus mechanizmas, užtikrinantis Kioto protokolo vykdymą prekiaujant emisijomis pasaulio rinkoje.
Pasinaudodama ŽIS Lietuva turi progą parduoti savo neišnaudotas taršos emisijas šalims, kurios pagal Kioto protokolą neišsitenka savose kvotose. To siekia su ŽIS pastaruoju metu intensyviai dirbanti Aplinkos ir jai talkinanti Finansų ministerija.
Už ŽIS galimybių studiją ir potencialių šalių pirkėjų paieškas bei derybas su jais atsakinga aplinkos ministro patarėja Laura Dzelzytė teigia, jog Lietuva turi didžiulį Kioto nustatytų norminių CO2 vienetų (NNV) arba, kitaip tariant, Kioto emisijų, perteklių.
„Juos pardavę galėtume papildyti Lietuvos biudžetą. Ekspertų skaičiavimais, mūsų šalis galėtų parduoti apie 50 milijonų NNV ir gauti už juos nuo 1 iki 3 milijardų litų, tačiau emisijų kaina ir paklausa rinkoje krinta“, – tvirtina ministro patarėja.
Nors Kioto emisijų prekybos ciklas yra iki 2012 m., realiai pasinaudoti šiuo mechanizmu Lietuva turi mažai laiko. Kioto emisijų rinkos kaina priklauso nuo paklausos ir pasiūlos, o į rinką sparčiai ruošiasi įsitraukti ir kitos didžiulį parduodamų emisijų perteklių turinčios valstybės kaip Ukraina ir Rusija. Be to, šių metų gruodį Kopenhagoje planuojama pasirašyti naują emisijų protokolą ir perskirstyti kvotas.
Lėšos – daugiabučių renovacijai
Pagal 1997 metais pasirašytą Kioto protokolą 37 pasaulio šalys įsipareigojo per 2008–2012 metų laikotarpį sumažinti išsivysčiusių šalių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 5,2 procento – palyginti su 1990 metų kiekiu.
Protokolą pasirašiusioms valstybėms šiuos įsipareigojimus sekasi vykdyti skirtingai. Tuo tarpu Lietuva įsipareigojimus įvykdė su kaupu – 2007 metais išmetamų dujų kiekis sumažintas net 50 procentų, nors pagal įsipareigojimus šį kiekį būtų užtekę sumažinti 8 procentais.
To pavyko pasiekti išardžius ir restruktūrizavus energetiškai netaupią sovietinę pramonę. Emisijos buvo sumažintos kone perpus, todėl ir atsirado jų perteklius, kurį Lietuva gali parduoti.
Reikia veikti skubiai, tačiau sprendimai turi būti priimti išanalizavus visas galimybes ir pasirinkus geriausią, – teigia ministro patarėja L.Dzelzytė.
Iš pardavimų gautos lėšos, Finansų ministerijos sekretoriaus Aloyzo Vitkausko teigimu, galėtų būti panaudotos finansuojant daugiabučių ir visuomeninių pastatų renovaciją, taip pat investicijoms į efektyvesnį energijos naudojimą pramonėje ir buityje. Konkrečių projektų parinkimą lemia ir perkančiosios šalys.
Pirkėjų paieška
Aplinkos ministerijos Klimato kaitos skyriaus vedėja Stasilė Znutienė pabrėžia, kad nors Lietuva turi žaliųjų investicijų schemos įdirbį, kitos šalys – pavyzdžiui, Latvija ir Vengrija – taip pat Kioto emisijų pardavėjos, yra gerokai labiau pažengusios šioje srityje.
„Dabar mums reikalingas teisinis, administracinis ir finansinis pagrindas. Be to, be galo svarbu greičiau už kitas šalis-pardavėjas rasti ir pradėti derybas su valstybėmis-pirkėjomis“, - tvirtina L.Dzelzytė.
Paskutiniojoje UNEP’o sesijoje buvo pabrėžiama, kad pasaulinė prekyba emisijomis ateityje taps viena iš pagrindinių klimato kaitos projektų finansinių mechanizmų, tad Lietuvos atstovai dalyvavo įvairaus lygio susitikimuose su austrais, norvegais, kanadiečiai ir amerikiečiais.
Nors JAV nėra pasirašiusi Kioto protokolo, tikimasi, kad po Kopenhagos sutarties ši potencialiai didžiausia šalis-pirkėja įsitrauks į pasaulinę emisijų rinką. Tad Lietuvos dalyvavimas tarptautinėje emisijų rinkoje jau dabar yra svarbus šalies strateginis žingsnis.
Ieškoma įvairių nišų
Kita galimybė ieškoti potencialių pirkėjų – kalbėti su tarpininkais. Neseniai ministro patarėja L.Dzelzytė lankėsi Londone, kur dalyvavo susitikimuose su Daugiašalio anglies dioksido kredito fondo (Multirateral carbon credit fund) atstovais.
Šį fondą įsteigė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bei Europos investicijų bankai. Šie bankai taip pat disponuoja kelių Europos šalių emisijų pirkimo fondu.
Susitikimuose su bankų atstovais buvo išgirsti pasiūlymai padėti parduoti Lietuvos turimas emisijas ir netgi prisidėti prie klimato kaitos projektų mūsų šalyje finansavimo per Lietuvos komercinius bankus. Šiuo metu su Finansų ministerija derinama, kokia forma būtų priimtiniausia ir kokią naudą Lietuvai galėtų duoti toks bendradarbiavimas. „Reikia veikti skubiai, tačiau sprendimai turi būti priimti išanalizavus visas galimybes ir pasirinkus geriausią“, – teigia ministro patarėja L. Dzelzytė.
