Apsilankęs Seinų miestelyje, esančiame netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos, „Neue Zuercher Zeitung“ žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kad skelbimą apie vietos lietuvių draugijos rengiamą vasaros koncertą čia galima išvysti vos už kelių žingsnių nuo paminklo, pastatyto žuvusiesiems per vadinamąjį 1919 metų Seinų sukilimą, po kurio miestelis pateko į Lenkijos valdžią. Užrašas ant paminklo skelbia apie porą dešimčių vietos gyventojų, žuvusių kovose „už Tėvynę“.
Apie spalvingą daugiatautę miestelio praeitį Seinuose primena tik keletas įdomesnių objektų, tokių kaip gerai išsilaikiusi žydų ješiva (religinė mokykla) ir sinagoga. Dabar apie 90 proc. miestelio gyventojų sudaro lenkai, o lietuviai – vos 7,8 proc., tačiau Seinai vis dar išlieka kaip Lenkijos lietuvių mažumos intelektinis centras. Aplinkiniuose kaimuose lietuvių valstietiška kultūra esą vis dar yra stebėtinai gaji.
Kaltas surašymas?
„Pastarojo gyventojų surašymo 2002 metais duomenimis, lietuviais save laiko 5639 Lenkijos piliečiai, tačiau lenkų sociologai šį skaičių linkę dauginti mažiausiai iš dviejų“, – rašo žurnalistas. Seinuose jis susitiko su lietuviškos šv. Kazimiero draugijos pirmininku Algirdu Vektoriumi, kad su juo aptartų lietuvių bendruomenės problemas. Šis prisipažino juntantis lenkų daugumos asimiliacinį spaudimą, tačiau užtikrino, kad krašte lietuvių kalba neišnyks. Tuo esą pasirūpins Seinuose veikiantis lietuvių darželis ir pradinė mokykla bei Punsko lietuvių gimnazija. Staigiai sumažėjusį lietuviais prisistatančių žmonių skaičių A.Vektorius siejo su tikslingomis valdžios manipuliacijomis.
„Negarbingi surašytojai dirbtinai apkarpė mūsų mažumą“, – skundėsi A.Vektorius. Pasak jo, vietos valdžiai naudinga, kad lietuviai krašte sudarytų ne daugiau kaip 20 proc. visų gyventojų, nes tokiu atveju lietuvių kalbai nereikia suteikti antrosios, administracijoje vartojamos, kalbos statuso. A.Vektoriaus teigimu, kai kuriais atvejais ant surašymo blanko tautybės grafoje iš anksto buvo išspausdintas užrašas „lenkas“.
A.Vektorius svečiui iš užsienio priminė ir aktualią lietuviškų pavardžių rašymo problemą -–parodė savo pasą, kuriame jis įrašytas kaip Olgierdas Wiaktoras. Paskui kalba pakrypo į krašto istoriją. Vietos valdžia kaip tik rengėsi paminėti 90-ąsias „Seinų sukilimo“, atskyrusio kraštą nuo Lietuvos, metines. „Atmintis yra ilgaamžė. Čia, Seinuose, kiekvienas vietinis prisimena, kas tais laikais į ką šaudė“, – pasakojo A.Vektorius. Jo teigimu, ir šiandien dar galima pajusti, kad lietuviai miestelyje ne itin mėgstami.
Senolių prisiminimai
Pavartęs atmintinos sukakties proga išleistą vietos istoriko Stanislawo Buchowskio knygelę, „Neue Zuercher Zeitung“ žurnalistas įsitikino, kad leidinyje nepanaudotas nė vienas lietuviškas šaltinis, o visa kaltė dėl kraujo praliejimo verčiama lietuviams. Vis dėlto miesto meras Janas Stanislawas Kapas jį užtikrino, kad tikroji leidinio paskirtis – skatinti dviejų tautų susitaikymą.
J.S.Kapo teigimu, lietuvių ir lenkų santykiuose nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio nebėra jokių konflikto apraiškų. Tai esą rodo ir didelio populiarumo sulaukęs naujas teatras, kur mokyklinio amžiaus lenkų ir lietuvių vaikai dalijasi surinktais savo senelių prisiminimais. Mažieji lenkai dainuoja lietuviškas, o lietuviai – lenkiškas dainas.
Idėjos autorė ir įgyvendintoja Božena Szroeder prieš 18 metų Seinuose įkūrė „Pasienio“ fondą, kuris pastaraisiais metais ėmė aktyviau veikti ir Balkanuose bei Kaukaze, kad prisidėtų prie ten gyvenančių tautų susitaikymo. „Pasienio regionuose visada saugomi blogi prisiminimaii“, – daro išvadą B.Szroeder.
