Tačiau Lietuvoje viešėjęs Butano užsienio reikalų ministerijos atstovas LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ sakė, kad mūsų valstybės, nepaisant didelių ekonominių skirtumų, turi ir labai daug panašumų, todėl logiška mums užmegzti diplomatinius santykius. Butanas garsus tuo, kad tai jo iniciatyva Jungtinėse Tautose atsirado laimės ekonomikos terminas. Tiesa, laimės suvestinėse Butanas nėra pirmose pozicijose, tačiau šalis daugiau dėmesio vis dar skiria ne bendrajam vidaus produktui, o bendrajam vidaus laimės rodikliui. „Savaitėje“ pokalbis su Butano diplomatu Kesangu Wangdi.
– Norėčiau pradėti nuo jūsų vizito. Kiek žinau, tai apskritai pirmas Butano diplomatų vizitas Lietuvoje. Todėl norėčiau paklausti – ar tai reiškia, kad ruošiatės užmegzti formalius diplomatinius santykius su mūsų šalimi?
– Dėkoju už jūsų klausimą, bet prieš atsakydamas į jį norėčiau vyriausybės vardu perduoti sveikinimus jūsų televizijos žiūrovams. Garbė lankytis tokiame istoriniame – Vilniaus – mieste. Jo grožis, jo istorija, jo amatai ir menai, architektūra puikiai prilygsta miesto gyventojų svetingumui. Dėkojame už Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimą apsilankyti. Tai pirmasis toks vizitas. Esu Butano užsienio reikalų ministerijos vyriausiasis direktorius, susitikimai su Lietuvos užsienio reikalų ministru ir jūsų ministerijos aukščiausiais pareigūnais buvo labai naudingi. Atsakant į jūsų klausimą apie diplomatinius santykius – džiaugiamės gavę draugiškos Lietuvos valstybės prašymą šiuo reikalu. Mes labai rimtai jį svarstome. Jau darome daug ką drauge tarptautiniuose forumuose, ir formalių diplomatinių santykių stoka – jokia kliūtis. Tačiau ateityje reikia tai apsvarstyti rimčiau.
Manau svarbu, kad mes atsivertume globalizacijai pagal savo iškeltas sąlygas. Durų uždaryti nereikia.
– Daug žurnalistų žino Butaną dėl jo iniciatyvos Jungtinėse Tautose, pabrėžusios laimės ekonomikos skaičiavimą. Noriu paklausti, kokią įtaką ši tarptautinė iniciatyva turėjo Butano visuomenei. Taip pat gal galėtumėte priminti, kodėl nusprendėte siekti minėtos iniciatyvos Jungtinėse Tautose. Atrodo, ji buvo sėkminga, nes dabar Jungtinės Tautos kasmet pristato valstybių laimės lygio ataskaitą. Tai Butano nuopelnas.
– Ačiū už gerus žodžius. Bendroji šalies vidaus laimė iš tiesų įrašyta mūsų nacionalinėje genetikoje. Tai gero valdymo plėtros etosas. Tradicija labai sena. Dar 1729 m. vienas iš lyderių išleido ediktą, kuris iš esmės skelbia, kad valdžia neturi teisės egzistuoti, jeigu nesuteikia laimės tautai. Dabartinio karaliaus pirmtakas, jo tėvas Džigmė Singjė Vangčiukas labai nuosekliai 1972 m. deklaravo, kad daugiau dėmesio skirsime bendrajam vidaus laimės rodikliui, o ne bendrajam vidaus produktui. Esame įsitikinę, kad bendrosios laimės siekis atskleidžia visapusiškesnę plėtrą. Ir toji plėtra turėtų vykti įvairiose srityse: ekonomikos, aplinkosaugos, kultūros, gero valdymo. Šias keturias sritis vadiname keturiais bendrosios vidaus laimės ramsčiais.
– Kai vertini minėtas Jungtinių Tautų laimės ataskaitas, pačiame viršuje randi Šiaurės šalis – Norvegiją, Daniją. Butano rezultatai nėra labai stiprūs. Tad paklausiu taip, gal vis dėlto gailitės sprendimo 1999 m. leisti tautai žiūrėti televiziją ir naršyti internete?
– Klausimas gudrus, turiu jus pagirti. Bendrosios vidaus laimės paradigma mums labai svarbi, esame jai įsipareigoję, bendrosios vidaus laimės propagavimas yra rimtas reikalas Butane. Tačiau tai nereiškia, kad tikslą pasiekėme. Tikra tiesa, kad Šiaurės šalys jau nudirbo puikų darbą, džiaugiamės dėl jų pastangų. Mes niekada nesigviešėme laimingiausios pasaulio šalies titulo. Mes tik sakome, kad rimtai, visapusiškai siekiame laimės tokiu būdu, kokį būtų galima išmatuoti ir kokį visuomenė galėtų įvertinti. Rezultatai rodo, kad reikia stengtis dvigubai daugiau.
– Tačiau sprendimo leisti žiūrėti televiziją ir naudotis internetu nesigailite?
– Kai kalbame apie pokyčius, reikia kalbėti apie savo tempą. Esame labai jauna valstybė, tik neseniai pasirodėme tarptautinėje arenoje. Viską darėme savo tempu ir sau priimtinais būdais. Kai atveri langą pokyčiams, ateina šviežio oro, bet kartu reikia saugotis musių. Vien dėl musių negalime užsidaryti langų. Internetas – geras dalykas, skatinantis atskaitingesnę ir skaidresnę vyriausybę, leidžia keistis žiniomis. Tačiau reikia išminties pasirinkti, kaip naudoti interneto suteikiamą galią. Mūsų šalyje per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko pastebimų pokyčių. Ypač 1998 m., kai pristatėme internetą. Daugybė pokyčių. Tačiau viską pavyksta gerai administruoti. Dėkoju už tai apsišvietusiai valdžiai, karališkajai šeimai. Dabar jau turime demokratiškai renkamą valdžią, atsirado garsiai ūžiantis parlamentas. Internetas tam padeda. Padeda ir bankuose, savo sąskaitas moku internetu, skaitau naujienas. Dabar gali rinktis. Praeityje neturėjome tokio išsilavinimo lygio, o dabar jau dauguma mūsų turi. Tai leido nemokama švietimo ir sveikatos apsaugos sistema šalyje. Kai jau sugebi pasirinkti, ką imti iš interneto, jis tampa galingu sąjungininku.
Garbė lankytis tokiame istoriniame – Vilniaus – mieste. Jo grožis, jo istorija, jo amatai ir menai, architektūra puikiai prilygsta miesto gyventojų svetingumui.
– Ambasadorius pasakojo istoriją, kad Jums kartą teko lydėti nacionalinę komandą Olimpinėse žaidynėse ir ten pamėgote mūsų krepšinio komandą. Kiek suprantu, krepšinis Butane yra gana populiarus. Todėl klausiu – ar globalizacijos amžiuje, globalioje kultūroje su komercializuotu, globalizuotu sportu, nebijote? Kokiu mastu turite užsidaryti nuo globalaus pasaulio tam, kad išliktumėte savimi?
– Tai, ką sakote, man, kaip Butano piliečiui, turi labai gilią prasmę. Kaip pareigūnas važiavau su nedidele Butano delegacija į Atlanto Olimpines žaidynes 1996 m. Ten sužinojau apie unikalią komandą – Lietuvos krepšininkus. Jie atstovauja jūsų šaliai. Prisimenu tuos žymiuosius marškinėlius. A. Sabonis tuo metu padarė milžinišką įspūdį. Laimėjote medalius tada ir 1992 m. Mane, kaip tokios mažos šalies gyventoją, labai įkvėpė kita maža šalis – Lietuva. Ji parodė galinti pasiekti puikių rezultatų, jeigu tiki savimi, savo tapatumu. Juk tai tapatumo klausimas. Atlantoje man pavyko dovanų gauti tuos marškinėlius. Vis dar juos turiu, man tai tikras lobis. Esu Vilniuje, kalbu apie bendradarbiavimą tarp šalių ir galiu drąsiai sakyti – Lietuva įkvepia Butaną ir mane patį kaip biurokratijos darbuotoją.
– O kalbant apie globalizaciją, jūs optimistas ar pesimistas, svarstant apie mažas šalis prie didelių kaimynių?
– Dėkoju už šį klausimą. Manau svarbu, kad mes atsivertume globalizacijai pagal savo iškeltas sąlygas. Durų uždaryti nereikia. Mes, tiesa, nesame pasaulio prekybos organizacijos nariai. Tačiau prisijungsime, kai patys nuspręsime, mums priimtinomis sąlygomis. Pasirinkdami, ką globalizacija mums siūlo, bet politiką kreipdami į savo žmones, ji turi būti naudinga mūsų žmonėms. Tai apsisprendimo klausimas. Klausimas iš tikrųjų ne apie globalizacijos baimę. Globalizaciją reikia priimti, bet savo sąlygomis. Ir savo laiku. Pagal savo vertinimą.
– Ačiū už šį interviu.
