-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 02 11

Lietuvoje dešimt metų gyvenantis libanietis džiaugiasi atradęs varškę

Lietuvoje jau daugiau negu dešimt metų gyvenantis 31 metų libanietis Jamalas El Rifai taip ir netapo dideliu cepelinų gerbėju, užtat įsimylėjo varškę. Ir Vilnių. Tarptautinėje įmonėje dirbantis Jamalas prisirišo prie Lietuvos ir čia jaučiasi kaip namuose.
J.El Rifai Lietuvoje
J.El Rifai Lietuvoje / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Imigracija Libanas

15min interviu su Jamalu El Rifai – apie Lietuvą, Libaną ir iššūkius, kitoje kultūroje augusiam žmogui kylančius Lietuvoje.

– Jamalai, kada ir kodėl atvykai į Lietuvą?

Atvykau čia 2004 m. studijuoti. Studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) tarptautinį verslą. O būtent Lietuvą pasirinkau todėl, kad čia jau nuo 1991 ar 1992 m. gyvena mano brolis.

Netrukus po to, kai atgavote Nepriklausomybę, Libane pasirodė reklamos, kviečiančios studijuoti Lietuvoje. Mano brolis susidomėjo ir atkeliavo čia. Jam patiko ir jis pasiliko.

– Kas tave labiausiai nustebino vos atvykus į Lietuvą? Prie ko buvo sunkiausia pritapti?

– Tiesą sakant, sunku sugalvoti ką nors konkretaus. Galbūt dėl to, kad Libane gyvena daug krikščionių ir aš pats mokiausi krikščioniškoje mokykloje, kultūra manęs per daug nenustebino. Gal sunku buvo priprasti prie oro, bet tik tiek.

Iš pradžių tikrai buvo šalta. Jei Libane temperatūra nukrinta iki 5 ar 6 laipsnių, visi jau šąla. O čia tokia temperatūra – normalu. Keletą žiemų buvo sunku, prisipirkau daug šiltų drabužių. Bet galiausiai pripratau, dabar žiemą užtenka striukės (šypsosi).

Na, dar lietuvių kalba yra pakankamai sunki. Mano brolis, atvykęs čia, ėjo į lietuvių kalbos kursus, o aš – ne, mokiausi iš praktikos. Dabar suprantu maždaug 80 proc. lietuvių kalbos žodžių, tačiau pačiam reikšti mintis vis dar sunku.

Bet mano patirtis rodo, kad Lietuva yra labai palankiai imigrantus priimanti šalis. Žmonės, bent jau tie, su kuriais aš bendrauju, yra atviri ir draugiški. Sakyčiau, netgi atviresni negu prieš dešimt metų, kai čia atvykau. Galbūt taip yra, nes kartos keičiasi, žmonės daugiau keliauja.

Asmeninio archyvo nuotr./J.El Rifai Lisabonoje
Asmeninio archyvo nuotr./J.El Rifai Lisabonoje

– Tai per savo buvimą Lietuvoje nepatyrei incidentų?

– Rimtų – tikrai ne. Na, buvau gatvėje kelis kartus pavadintas nigeriu, bet tai nutiko prieš kokius 7–8 metus. Tačiau apskritai lietuviai yra labai draugiški žmonės.

Man patinka Vilnius. Kultūra čia – puiki, ir miestas sparčiai vystosi. Kai atvykau, 80 proc. vietų, kurias, tarkime, Vokiečių gatvėje galima rasti dabar, dar nebuvo. Tai tikrai patrauklus miestas.

– Ko dažniausiai klausia nepažįstami žmonės?

– Kai sužino, kad esu iš Libano, klausia – ar pas jus yra dykuma? Ar ji didelė? Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad Libanas – tai vien tik dykuma (juokiasi). Dar susilaukiu daug klausimų apie orą. Kaip aš čia išgyvenu, ar labai baisu, kiek megztinių žiemą rengiuosi ir panašiai.

– Kodėl nusprendei pasilikti Lietuvoje?

– Planavau būti čia tik tol, kol studijuosiu. Tačiau baigęs studijas, gavau darbo pasiūlymą ir apsisprendžiau likti.

Jau kokius 5 metus manau, kad mano ateitis – čia. Dabar grįžti į Libaną būtų rizikinga. Apie tokią galimybę svarstyčiau tik tada, jeigu Artimųjų Rytų regione įsivyrautų taika. Dabar regionas kupinas neapykantos.

Libane politinė situacija taip pat nėra pati stabiliausia. Tik prieš keletą mėnesių Libane buvo išrinktas prezidentas. Mano gimtinėje prezidentą renka parlamentas, ir daugiau negu dvejus metus prezidento tiesiog neturėjome, nes parlamentas neapsisprendė, ką išrinkti.

Beje, daugelis Lietuvoje galvoja, kad Libanas – musulmoniška šalis. Iš tiesų pas mus yra labai daug krikščionių ir mūsų Konstitucija numato, kad prezidentas privalo būti krikščionis. Ministras pirmininkas visada būna musulmonas sunitas, o parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas. Tokios taisyklės galioja nuo pilietinio karo, vykusio maždaug prieš 40 metų, pabaigos. Tai padeda užtikrinti, kad yra atstovaujama visoms religijoms.

– Ko Libane daugiau – krikščionių ar musulmonų?

– Musulmonų. Tačiau skirtumas nėra didelis. Kai apie tai domėjausi paskutinį kartą, prieš keletą metų, musulmonai sudarė apie 55 proc. gyventojų, krikščionys – apie 40 proc. Tiesa, prasidėjus neramumams regione, situacija galėjo pasikeisti. Libanas priglaudė labai daug pabėgėlių iš Sirijos, kiek anksčiau – iš Palestinos. Nežinau, ar jie yra įtraukiami į bendrą statistiką.

– O pats augai krikščioniškoje ar musulmoniškoje šeimoje?

– Musulmoniškoje. Tačiau nepasakyčiau, kad religija man yra labai svarbi.

Apskritai nesakyčiau, kad religija kasdieniame Libano gyvenime vaidina didelį vaidmenį. Daug svarbesni čia kultūriniai papročiai. Pavyzdžiui, šeimos Libane bendrauja daug artimiau negu čia. Visiškai įprasta su savo artimaisiais susitikti du ar tris kartus per savaitę. Ir tie susitikimai būna dideli – dalyvauja dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės.

– Kokie didžiausi kultūriniai skirtumai egzistuoja tarp Lietuvos ir Libano?

– Hm, nėra jų tiek daug... Na, lietuviai tikrai labiau mėgsta alų negu libaniečiai (šypsosi). Ir Libane dažniau vyksta diskusijos apie religiją. Apie pakankamai konkrečius jos aspektus, o tai Lietuvoje gana neįprasta.

Vis dėlto po Izraelio Libanas turbūt yra antra labiausiai pasaulietiška valstybė Artimuosiuose Rytuose. Ir dabar ji net pasaulietiškesnė negu tada, kai aš išvykau. Prieš dešimt metų į homoseksualus Libane žmonės žiūrėjo labai kreivai. Dabar sostinės gatvėse jau galima jų išvysti ir jie ten normaliai gyvena, niekas jų pirštais nebado. Na, kaimiškose vietovėse turbūt yra kitaip, dėl to tiksliai nežinau.

– Dabar, kai Artimuosiuose Rytuose daug neramumų, ar susilauki daug klausimų apie tai, kas vyksta tame regione?

– Tiesą sakant, aš nemėgstu diskutuoti apie politiką. Jei kas nors bando įvelti mane į diskusiją apie tai, aš šiek tiek palaukiu, ir jei jie vis tiek nori apie tai kalbėtis, aš tiesiog pasišalinu. Kai žmonės diskutuoja apie politiką, atsiranda daug emocijų, pykčio, o man tai nepatinka.

– Kokios vietos Vilniuje tau labiausiai patinka?

– Tiesą sakant, labiausiai mėgstu butą, kuriame gyvenu (šypsosi). Auginu kelias papūgas. O šiaip labai patinka „Blusynė“. Jos savininkas – tikrai šaunus žmogus. Dar labai jauku leisti laiką ant „Barbakano“ kalvos.

Asmeninio archyvo nuotr./Jamalas ir jo papūgos
Asmeninio archyvo nuotr./Jamalas ir jo papūgos

Mėgstu gaminti pats. Džiugu, kad Vilniuje nėra didelių problemų norint atrasti Artimiesiems Rytams įprastų produktų.

– O ar ragavai cepelinų? Patiko?

– O, taip. Cepelinai yra neblogai, bet labai apsunkina skrandį. Nors apskritai lietuvių virtuvė nėra tokia sunki, kaip jūs dažnai manote. Jūs valgote daug mėsos ir bulvių, tačiau tiek mėsa, tiek bulvės yra populiarios ir Libane.

Vienas dalykas, kuris čia mane labai sužavėjo – varškė. Kol aš gyvenau Libane, tiesiog nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja. Tačiau čia varškę galiu valgyti kasdien.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius