Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvoje homoseksualios poros jau augina vaikus: kokios jų teisės?

Lesbietės
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Lesbietės
Šaltinis: 15min
0
A A

„Girdėjau, kaip antroji mama kalbėjo su teisininku. Išgirdau, jog mirus mano pirmajai mamai, turėsiu palikti savo kambarį ir keliauti į vaikų namus ar kitą šeimą, gal net pas tėtį, su kuriuo beveik nebendrauju“, – tokios mintys yra ne fantazijos vaisius, o reali situacija, parodanti, kaip neapsaugotos vaiko, gyvenančio homoseksualioje šeimoje, teisės.

Tačiau viešojoje erdvėje apie tai nekalbama, nes egzistuoja įsitikinimas, jog tokių šeimų apskritai nėra. Žurnalistų ugdymo programoje dalyvaujančios Evelina, Akvilė ir Miglė nusprendė išsiaiškinti, koks likimas lauktų tokių vaikų ir su kokiomis problemomis jie jau susiduria gyvendami homoseksualiose šeimose.

***
„Įsimylėjot? O, tai gerai – bus vestuvės“, – taip reagavo penkerių metukų Mija, sužinojusi, kad jos motina Laura turi draugę Vaivą (vardai pakeisti – aut.past.).

„Nenorima net galvoti apie tai, kad vaikai homoseksualiose porose jau auga. Šitas skaudina labiausiai – vaikai egzistuoja ir jais norėtųsi pasirūpinti“, – sako Ugnė, kartu su partnere Jurgita auginančios šešerių metų sūnų Matą (vardas pakeistas – aut.past.), atsiradusį iš heteroseksualių Ugnės santykių.

Įsimylėjot? O, tai gerai – bus vestuvės. Taip reagavo penkerių metukų Mija, sužinojusi, kad jos motina Laura turi draugę Vaivą.

Matas sunkiai serga, jis dažnai lankosi ligoninėse. Pagal Lietuvos įstatymus, šeimos, auginančios negalią turintį vaiką, gali gauti valstybės kompensaciją transporto priemonei įsigyti. Ar Ugnės ir Jurgitos sūnus irgi turi tokią teisę pakliūti pas medikus važiuojant automobiliu, ar, pablogėjus jo sveikatos būklei, tektų naudotis miesto viešuoju transportu? O ar turi teisę Mija praleisti rugsėjo 1-ąją su savo abiem mamomis ir nueiti į kavinę suvalgyti ledų?

Tai – trumpos ištraukos iš pokalbių su dviem homoseksualių moterų šeimomis, gyvenančiomis ir auginančiomis vaikus Lietuvoje. 

Šios šeimos ne tik susiduria su jau ne kartą gvildentomis problemomis – negalėjimas partnerio aplankyti ligoninėje, nuolatinis melas ir orientacijos slėpimas bijant prarasti darbą ar statusą visuomenėje, bet ir su nerimu: kas atsitiks mano biologiniam vaikui, jei aš mirsiu, juk partneris teisiškai juo rūpintis negalės?

Matas – biologinis Ugnės sūnus. Guvus šešiametis sunkiai serga, tačiau berniukas domisi žmonėmis, jam patinka muzika.

Jo mamoms ne viskas taip paprasta. Sūnų dažnai reikia vesti pas gydytojus, gulėti ligoninėse. Jei Matui tenka gultis į ligoninę, šalia budėti gali tik mama, o ją pakeisti turi teisę tik šeimos nariai ar giminaičiai. Jurgita padėti negali – dėl Lietuvoje neegzistuojančios partnerystės ji teisių į mylimos moters vaiką neturi. 

Tiesa, sprendimų yra – merginos gali eiti pas notarą ir rašyti kitam asmeniui įgaliojimą, leidžiantį pasirūpinti vaiku. Tačiau nesuvokiama, kodėl joms, esančioms Lietuvos pilietėmis, tenka daryti kažką papildomai, kad būtų garantuotos jų teisės. „Tokie dalykai natūraliose šeimose neatsitinka“, – sako Ugnė.

Šešiametis turi ir tėvą. Tačiau šis juo nesirūpina. „Jei kalbėsime atvirai, tėvelis vaiku susidomi kartą ar du per metus. Jis yra, bet sūnus juo džiaugiasi itin retai“, – neslepia Mato mama. Jos teigimu, tėvas net nėra susipažinęs su vaiko ligos istorija, jam nelabai svarbu, kokius vaistus ir kada jis vartoja.

Tad jei Ugnei kažkas atsitiktų ir ji nebūtų pajėgi rūpintis savo vaiku, ar, blogiausiu atveju, mirtų – globa atitektų tam žmogui, kuris apie sūnų nieko nežino.

„Tai absurdas, kad Jurgita negalėtų auginti Mato, jei man kas nors atsitiktų“, – sako moteris. Per pusantrų metų, kuriuos pora praleido kartu, berniukas jau spėjo prisirišti prie Jurgitos ir priima ją kaip visateisį šeimos narį. 

„Vaikas išties jai atsidavęs – jei kur nors užsigauna, visų pirma, guostis bėga ne pas mane, o pas ją“, – šypsosi Ugnė. Pamažu vaikui atsiranda ir poreikis identifikuoti mamas. Tad Matas Jurgitą šaukia Gugiu. Kartą Ugnė draugę pašaukė „Jurguti“, sūnus nugirdo tik dalį žodžio ir pradėjo ją vadinti Gugiu.

Teoriškai Jurgitai būtų galimybė tapti Mato globėja. Tačiau įstatymų gausa ir painiava kartais verčia sutrikti – kam būtų teikiama pirmenybė – kraujo giminei, ar „svetimam“ žmogui, pastaruoju metu buvusiam šalia vaiko ir juo besirūpinusiam?

Heteroseksualių tėvų skyrybų atveju tam tikro amžiaus vaikai gali pasirinkti, su kuo nori gyventi. Ar tas pats būtų taikoma ir homoseksualios poros, nors oficialiai ji ne šeima, vaikui? O ką daryti Matui – vaikui, kuris negali savo noro išreikšti žodžiais? Kas jo lauktų, jei Ugnei atsitiktų nelaimė? Ar jis turėtų teisę pasirinkti, su kuo jam augti? Ar kas nors atkreiptų į jį dėmesį?

Nematau, negirdžiu, nereaguoju

Šeima turi ir kitokių rūpesčių. Pagal Lietuvos įstatymus, šeimai, auginančiai negalią turintį vaiką, leidžiama už tam tikrą sumą nusipirkti transporto priemonę.

Bet Mato mama vairuotojo pažymėjimo neturi, o Jurgita jį turi, tačiau nėra visateisė šeimos narė. Dėl šios priežasties jos kompensacijos gauti negalėtų.

 „Mes automobilį įsigijome savo lėšomis, tad mūsų situacija kaip ir išspręsta. Kita vertus, analogiškai šeimai, kurios materialinė padėtis blogesnė, to padaryti būtų neįmanoma“, – sako Ugnė. Automobilis merginoms yra būtina priemonė, norint pasirūpinti vaiku – lankymasis ligoninėse yra neatskiriama jų dienotvarkės dalis.

Mažasis lanko darželį. Ten jų šeimos modelis numanomas, bet priešiškumo nesijaučia. „Manau, kad jie įtaria, jog esame homoseksualios. Tačiau dėl to nekyla jokių problemų, man duodami pasirašyti dokumentai ir sąskaitos, nesklandumų nekyla ir kai ateinu pasiimti Mato iš darželio“, – pasakoja Jurga.

Jie tarsi klausia, ko mes dar norime – jei norite mylėtis, darykite tai, bet nesiviešinkite. Bet jiems nesvarbu, jog, be lovos, egzistuoja ir kitų dalykų. Sako Ugnė.

O ar pats berniukas nesulaukia replikų, patyčių? „Tai kad jis ten kiečiausias, – juokiasi antroji mama. Ugnė priduria, kad darželyje visi gana tolerantiški: „Auklytės pačios domisi, klausia, kalbina, ir jį myli, su juo nesielgia kažkaip išskirtinai. Kol kas su akivaizdžia vaiko diskriminacija dar nesusidūrėme.“

Vis dėlto jas skaudina tai, jog visuomenė yra kurčia problemoms, su kuriomis susiduria homoseksualių asmenų bendruomenė ir jų vaikai.

„Jie tarsi klausia, ko mes daugiau norime – jei norite mylėtis, darykite tai, bet nesiviešinkite. Bet jiems nesvarbu, jog, be lovos, egzistuoja ir kitų dalykų“, – sako Ugnė. Jurgita pritaria, kad visuomenei dėl neaiškių priežasčių atrodo, kad homoseksualai tik mylisi ir daugiau nieko neveikia: „O tai, kad mes gyvename, mokame mokesčius, dirbame ir auginame vaikus bei norime juos išprusinti, niekam neįdomu.” Anot jos, vienalytėje šeimoje vaikai auga geriau: „Jau vien dėl to, kad tokios šeimos yra po padidinamuoju stiklu. Jos žino – vos tik bus kažkas ne taip, tuoj prisistatys įvairios tarnybos.“ 

Du dešimtmečiai melo sau    

Jurgita, prieš susipažindama su Ugne,  20 metų gyveno santuokoje. Su buvusiu vyru užaugino du vaikus. Jos istorija griauna mitą, kad homoseksualais tampama. „Jurgita kilusi iš aštuonių vaikų šeimos ir ji vienintelė homoseksuali“, – sako jos partnerė Ugnė.

Jurga atvirauja, kad sunkiausia yra sau pačiam pripažinti, kad esi homoseksualus: „Šeimoje iš pradžių stengiesi būti geras savo antrajai pusei. Gyvendamas taip, kaip turėtų gyventi visi, klijuoji tobulą modelį. Laikui bėgant atsiranda kaltės jausmas, kad pasinaudojai savo antrąja puse, jog parodytum visuomenei, kad gyveni „normalų“ gyvenimą. Vėliau vidinis konfliktas veržiasi į išorę, šeimoje prasideda barniai – vaikai tuo nesidžiaugia, jie viską jaučia.“

 Susimąsčiusi ir prisiminusi šeimas miestelyje, iš kurio kilusi ir kur smurtas šeimoje – įprastas dalykas, prideda:  „Kas geriau: ar smurtaujantis tėvas, retkarčiais išsipagiriojantis ir tada mylintis mamą, ar iš tiesų viena kitą mylinčios moterys, kurių šeimose nebūna nei indų daužymo, nei muštynių, nei praskaldytų galvų. Kas yra geriau vaikui?“

Šeima su dviem mamomis ir tėčiu

„Įsimylėjot? O, tai gerai – bus vestuvės“, – taip reagavo penkerių metukų Mija, sužinojusi, kad jos mama Laura turi draugę Vaivą. Vaiva pasakoja, kad įeiti į mažosios gyvenimą nebuvo paprasta. „Savaime suprantama, kad vaikui kyla nerimas ir natūrali reakcija į pokyčius, kai atsiranda naujas žmogus mamos gyvenime“, – sako moteris. Tačiau praėjus trejiems metams, dabar jau aštuonerių metų mergaitė sako, jog gyvena turtingoje šeimoje – turi dvi mamas ir tėtį.

Priešingai, nei Ugnės ir Jurgitos situacijoje, Mijos tėtis ja rūpinasi. Buvęs Lauros sutuoktinis gyvena kitame mieste, tačiau dėl to jo ryšys su vaiku nesilpnėja.

„Nei skyrybos, nei mano atsiradimas tam didelės įtakos nepadarė, tėtis palaiko labai artimus ryšius su vaiku“, – pasakoja Vaiva. – Jei ne visuomenėje tvyranti neapykanta, būtų galima jaustis laimingom.“ Paklausta, ar norėtų gyventi su mama ir tėčiu, Mija atsako, jog smagiausia būtų, jei visos gyventume Švedijoje, kad šalia būtų močiutė ir tėtis gyventų tame pačiame mieste.

Mijos šeimoje daug kalbama apie įvairovę, kurią pati mergytė aiškina galimybe daryti tai, ko žmogus iš tikro nori, kai jis gali mylėti tai, ką myli.

Su homofobija šeima susidūrė dukrai pradėjus lankyti mokyklą, kurioje su įtarimu žiūrima į kiekvieną kitokį. „Susidūrėme su pedagogais, kurie ne tik neišmano, bet ir nesistengia plėsti savo pasaulėžiūros lyčių klausimais, suvokti lytiškumo plačiąja prasme. Belieka tikėtis, kad vaikas pasaulio suvokimo ir tolerancijos mokosi ne tik mokykloje“, – apie dukros mokymosi įstaigą kalba Vaiva.

Sulaukusi aštuonerių, jų dukra turi anksčiau laiko suaugti ir prarasti vaikystės metus bei išmokti meluoti, taip prarasdama savo teisę į vaikystę. Mija, būdama pakankamai sąmoninga, pradeda save riboti ir kontroliuoti, kad niekam iš klasės draugų neprasitartų, jog auga su dviem mamomis. Ji įsitikinusi – jos draugai to nesupras.

„Vaikui – stresas būti aplinkoje, kurioje negali būti iki galo atviras, nes bijo būti atstumtas“, – apgailestauja moteris.

Kaip ir kiekvienas kitas vaikas, Vaivos ir Lauros dukra turi svajonių ir įsivaizduoja savo ateitį. „Būdama šešerių supratau, kad neįsimylėsiu merginos, vaikų irgi neplanuoju turėti. Tačiau labai myliu gyvūnus ir norėčiau su jais dirbti“, – svajoja Mija.

Kas atsakys už pažeidinėjamas vaikų teises?

Tiek Mija, tiek Matas, augdami valstybėje, kuri nesuteikia teisinio ir socialinio saugumo jų mamoms, jau yra nuskriausti. Antroji mama, kurią jie myli taip pat, kaip ir tikrąją, teisiškai yra „nematoma“ ir negali jiems suteikti visapusio saugumo.

Mija norėtų rugsėjo pirmosios šventę praleisti su Laima ir Vaiva, tačiau pastaroji negali gauti mamoms/tėčiams priklausančio pusdienio išleisti vaiką į mokyklą. Jei šie vaikai susirgtų, jų „antrosios“, nebiologinės, mamos negalėtų jų slaugyti. Šie pavyzdžiai – tik užuominos į problemas, su kuriomis dėl mūsų kaltės nuo pat mažumės susiduria mūsų visuomenės vaikai. 

Prakalbus apie tos pačios lyties santykius įteisinančią partnerystę arba santuoką, dalis visuomenės tam priešinasi, dalis neprieštarauja, tik griežtai reikalauja neleisti įsivaikinti vaikų.

Kol užmerkiame akis, mažiausieji mūsų visuomenės nariai auga nesijausdami saugūs ir pašiepiami už tai, kad yra kitokie. Ar to siekia valstybė, „kovojanti“ už vaikų teises?

Kai kurių žmonių pagrindinis argumentas neleisti tos pačios lyties asmenims įsivaikinti, yra neigiama visuomenės reakcija ir galima bloga įtaka vaikui. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas: kieno tai problema – „kitokius“ ignoruojančios visuomenės narių ar niekuo nenusikaltusių silpniausių Lietuvos valstybės piliečių, turinčių tas pačias teises gyventi, augti ir bręsti šeimoje?

Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas” finansuojamą projektą „Demokratijos kodas – žurnalistika”. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min